|
Šakės, ant tų šakių būgnas, ant to būgno kryžiaus buožulas, ant to buožulo karklynas.
 Žmogus
1002  
|
|
Šuo prie dviejų ežerėlių tupi.
Nosis
1002
|
|
Vienas kalba, du žiūri, du klauso.
Liežuvis, akys, ausys
1002
|
|
Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau.
Druska
1002
|
|
Be pradžios, be pabaigos, bet ne Dievas.
Ratas
1002
|
|
Dešimt vyrų traukia lyną į išdžiūvusį alksnyną.
Verpia
1002
|
|
Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas.
Malūnas
1002
|
|
Keturi balandžiai lėkdami vandenį geria: du švarų, du sudrumstą.
Vežimo ratai
1002
|
|
Kieme joja, bet šunes neloja.
Svirtis
1002
|
|
Medinės kojos, geležinės juostos, lentiniai šonkauliai, skurlinė galva.
Duonkubilis su tešla
1002
|
|
Miške gimus, miške augus, parėjus namo murzius prausia.
Kultuvė
1002
|
|
Medžio liemuo, plieno koja, juodos dėmės, kur tik stoja.
Rašomoji plunksna
1002
|
|
Mažas traukinėlis, karštas kaminėlis, kur pravažiuoja, ten lygu pasidaro.
Lygintuvas
1002
|
|
Marga paukštytė visą pasaulį aplaksto.
Laiškas
1002
|
|
Neėda, neloja, bet namus daboja.
Spyna
1002
|
|
Plieno plūgas aria šviesiam lauke, juodas vagas klodamas.
Plunksna rašo
1002
|
|
Stovi panelė prie durų, kas eina – tam ranką paduoda.
Durų rankena
1002
|
|
Stumbus rumbus aukso ragas, tame rage saulė teka.
Pypkė
1002
|
|
Siela iš siūlų, galva iš ugnies, o kūnas dar bininkėlių sunešiotas.
Žvakė
1002
|
|
Šarka linų lauke braido.
Žirklės kerpa
1002
|
|
Šviesoje miega, tamsoje viską rodo.
Lempa
1002
|
|
Tiltas, ant to tilto ežeras, po tą ežerą ančiukai nardo.
Stalas, lėkštė, šaukštai
1002
|
|
Tupėjo penkios varnos ant medžio. Atėjo medžiotojas, dvi nušovė. Kiek liko varnų?
Nei vienos, likusios nuskrido
1002
|
|
Tvirtas bernas, susisukę kelnės.
Grąžtas
1002
|
|
Valaidė laidė, žolelę graibė, parėjęs namo ant vartų pasikorė.
Grėblys
1002
|
|
Vienas vyras daug galvų turi.
Šiaudų kūlys
1002
|
|
Važiu žmogus važinėja, paskui šuva bėginėja. Anei važio vėžių, anei šuns pėdų.
Valtis plaukia
1002
|
|
Visas miškas lygus, dvi pušys aukštesnės.
Kubilas
1002
|
|
Vytė vatė susirangė kaip gyvatė; prašė siūlo uodegai užrišti.
Dešra
1002
|
|
Žiemą brolis, vasarą molis.
Krosnis
1002
|
|
Gale lauko katilėlis verda?
skruzdėlynas
1002
|
|
Visą šalį balta paklodė užklojo?
sniegas
1002
|
|
Geležinė kumelaitė, Kanapinė uodegaitė, Kur kas nori, Ten važiuoja.
adata
1002
|
|
Raitas joja už ausų kojas pasidėjęs?
akiniai
1002
|
|
Šepetys repetys, aukštą namą pastatys?
kopėčios
1002
|
|
Matau - negirdžiu, girdžiu - nematau.
Perkūnas
1002
|
|
Viską girdi, tik niekam nieko nesako.
Ausys
1002
|
|
Ką aš matau visada, karalius kai kada, o Dievas niekada?
Sau lygų
1002
|
|
Kas gali būti tuščioje kišenėje?
Skylė
1002
|
|
Ir vėto, ir mėto, pilnus laukus primėto
Sniegas
1002
|
|
Kad atsikeltų, dangų paremtų, kad prašnekėtų, daug pasakytų, kad rankas turėtų, vagį pagautų?
Kelias
1002
|
|
Ėjau naktį, pamečiau sagtį. Mėnuo rado, saulė pagavo?
Rasa
1002
|
|
Devynspalvis vandeninis kaspinas.
Vaivorykštė
1001
|
|
Ėjau naktį, pamečiau sagtį, mėnuo rado, saulė pagavo.
Rasa
1001
|
|
Ėjo pana per pievą, pametė perlų karolius, mėnuo rado, saulė surinko.
Rasa
1001
|
|
Juoda karvė visus gyvius pargriovė.
Naktis
1001
|
|
Laukas nematomas, avys neskaitytos, piemuo raguotas.
Dangus, žvaigždės, mėnulis
1001
|
|
Raudona ropė per dangų kopė, kuoduota pempė paskui ją tempė.
Saulė ir debesys
1001
|
|
Apskritas kabo, o barzda dreba.
Obuolys
1001
|
|
Dvi geldaitės, dvi paltaitės, ant viršaus kepurė uždėta.
Ąžuolo gilė
1001
|
