Faktai, straipsniai, foto, naujienos, žinios

Ryšys tarp nedelsiamojo ir išankstinio valiutos keitimo kursų

    Prekiautojai ir investitoriai, norintys pakeisti savo aktyvų ar pasyvų politinę išraišką, gali tą nesunkiai padaryti padidinę savo skolas, išreikštas JAV doleriais, ir panaudoję dolerines lėšas tam, kad sumažintų savo skolas kita valiuta, sakykime Vokietijos markėmis. Arba jie gali sumažinti savo JAV doleriais išreikštus aktyvus ir gautas lėšas naudoti tam, kad padidintų aktyvus Vokietijos markėmis.
    Nedelsiamojo valiutos keitimo sandėriai – tai tokie sandėriai, per kuriuos indėliai pakeičiami per dvi dienas sudarius sandėrį. Išankstinio valiutos keitimo sandėriai yra tokie, kai indėliai pakeičiami po nustatyto dienų skaičiaus – po trisdešimties, šešiasdešimties, devyniasdešimties dienų. Prekiautojai ir investitoriai dažnai renkasi išankstinio valiutos keitimo sandėrį, kadangi tai „neįšaldo“ reikalingo darbinio kapitalo. Pasikeitimo sandėriai keičiant užsienio valiutą turi ir nedelsiamųjų, ir išankstinių sandėrių bruožų: Alfa bankas perveda JAV dolerių indėlį iki pareikalavimo Beta bankui šiandien už Vokietijos markių indėlį iki pareikalavimo, kai Beta bankas sutinka pervesti Alfa bankui JAV dolerių indėlį iki pareikalavimo per trisdešimt dienų už Vokietijos markių indėlį iki pareikalavimo; skirtumas tarp dviejų keitimo kursų yra prognozuojama palūkanų norma.
    Išankstinius sandėrius pagrindinėmis valiutomis paprastai galima sudaryti kelių mėnesių, metų ar ilgesniam terminui. Kai kurie išankstiniai sandėriai turi standartinius laikotarpius – 3 mėnesius, 6 mėnesius, vienerius metus, - ir tai rodo, jog komercinių prekybinių operacijų mokėjimo sąlygos yra standartinės. Bankai siūlo ir tokius terminus, kurie atitinka konkrečius individualių prekiautojų poreikius; bankas gali sudaryti 39 dienų išankstinį sandėrį arba 78 dienų išankstinį sandėrį. Išankstinio valiutos keitimo sandėrio išlaidos yra gerokai didesnės už nedelsiamųjų sandėrių išlaidas.
    Jeigu išankstinio keitimo rinkoje valiuta yra pigesnė negu nedelsiamojo keitimo rinkoje, vadinasi, valiuta turi išankstinio sandėrio diskontą. Jeigu valiuta yra brangesnė išankstinio keitimo rinkoje, vadinasi, valiuta turi išankstinio sandėrio priedą.
    Išankstinio valiutų keitimo rinkoje bankai veikia kaip tarpininkai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kaip ir nedelsiamojo keitimo rinkoje. Norėdamas sumažinti valiutos kurso riziką, bankas gali suderinti kurios nors valiutos nedelsiamojo keitimo ilgąją poziciją su trumpąja išankstinio keitimo pozicija; jeigu valiutos vertė kyla, jos nedelsiamųjų sandėrių ilgosios pozicijos vertė irgi kyla ir, žinoma, tas pat atsitinka su trumposios išankstinių sandėrių pozicijos verte. Bankas gali turėti arba ilgąją kurio nors vieno ateities laikotarpio poziciją arba trumpąją kitų laikotarpių poziciją.
    Kalbant apie tarptautinius finansus, vienas pagrindinių teiginių yra toks: procentais išreikštas skirtumas tarp išankstinio valiutos keitimo kurso ir nedelsiamojo keitimo kurso yra lygus skirtumui tarp vietinių ir užsienio palūkanų normų už tokios pačios kaip ir išankstinio sandėrio trukmės aktyvus: a((I-N)/I), čia I yra išankstinio keitimo kursas, N yra nedelsiamojo keitimo kursas. Dydis tarp skliaustų yra dauginamas iš kintamojo a. Šis santykis, vadinamas palūkanų normos pariteto teorema, yra individualių investitorių pelno maksimizavimo rezultatas. Investitoriai, siekiantys gauti pelno iš prognozuojamų valiutų kursų pasikeitimų, nuolat lygina kokios operacijos – nedelsiamasis ar išankstinis keitimas – yra pelningesnis jų turimiems užsienio valiutų aktyvams. Jie perka valiutą išankstinio keitimo rinkoje, jeigu šioje rinkoje valiuta yra pigesnė negu nedelsiamojo pirkimo rinkoje, įvertinus skirtumą tarp vidaus palūkanų normų ir užsienio palūkanų normų. Tie investitoriai yra vadinami spekuliantais; jie siekia pelno iš prognozuojamo palūkanų normų pasikeitimo. Kiti investitoriai perka valiutą tame finansų centre, kur ji yra pigi, ir parduoda tą pačią valiutą finansų centre, kur ji yra brangi, įvertinus bet kokį skirtumą tarp nedelsiamojo ir išankstinio keitimo kursų bei tarp palūkanų normų. Ši grupė yra vadinama arbitrais; jie siekia gauti pelno iš skirtumo tarp palūkanų normų ir iš palūkanų, atitinkančių skirtumą tarp išankstinio ir nedelsiamojo valiutos keitimo kurso. Arbitrai išvengia valiutų kursų rizikos, o spekuliantai stengiasi gauti  pelno iš šios rizikos.
Finansavimo būdo pasirinkimas abiem importuotojų grupėms priklauso nuo santykio tarp nedelsiamojo ir išankstinio valiutos keitimo kursą. Palūkanų normos už Vokietijos markėmis išreikštus aktyvus ir palūkanų normos už panašius aktyvus JAV doleriais. Empiriniai tyrimai rodo, kad skirtumas tarp išankstinio valiutų keitimo kursų, atspindinčių palūkanų normų nevienodumą, ir faktiškų išankstinio keitimo kursų yra beveik visada mažesnis kaip vienas procentas, o dažnai tik keletas dešimtųjų procento dalių. Vadinasi dėl bet kurio apskaičiuojamo nukrypimo nuo palūkanų normos pariteto investitorius turi išlaidų ir, naudodamasis „neabejotinai“ mažesnės rizikos arbitrinio pelno pranašumu, irgi rizikuoja, kitaip sakant, aktyvai prieinami vidaus ir užsienio rinkose, nėra tobuli vienas kito pakaitalai.
Prekiautojai ir investitoriai dažniausiai linkę pasirinkti išankstinius sandėrius, nes tai yra patogu. Tačiau jie skuba arba delsia tada, kai užsienio valiutų įsigijimo išlaidos išankstinio valiutų keitimo rinkoje yra didesnės už nedelsiamojo keitimo išlaidas, jeigu išankstinio sandėrio diskontas yra žymiai didesnis negu numatyta pagal palūkanų normų skirtumą.

Išankstinio valiutų keitimo kursai kaip būsimųjų nedelsiamojo keitimo kursų prognozė

     Pagrindinis raktinis klausimas – koks yra santykis tarp išankstinio ir nedelsiamojo keitimo kursų vertės, suėjus apmokėjimo pagal išankstinio keitimo sandėrį terminui. Jeigu investitoriai, kurie perka ir parduoda pagal išankstinio keitimo sandėrius, reikalauja priedo už riziką, gali susidaryti nuolatiniai skirtumai tarp išankstinio keitimo kursų ir nedelsiamojo keitimo kursų, atėjus mokėjimo pagal išankstinius sandėrius dienai. Ir, jeigu yra priedas už riziką, jo dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tą riziką.
    Kiekvienas išankstinis sandėris negali tiksliai „išpranašauti“ nedelsiamojo keitimo kurso, atėjus mokėjimo pagal išankstinį sandėrį dienai, kadangi būna daugybė nenumatytų įvykių ir sukrėtimų nuo tos dienos, kai prekiautojai ir investitoriai sudaro išankstinę sutartį, iki tos dienos, kai reikia mokėti pagal tą sutartį. Tie, kurie teigia, kad išankstinio keitimo kursai yra ateities nedelsiamojo valiutų keitimo kursų šališkos prognozės (mat investitoriai reikalauja priedo už riziką pirkdami užsienio valiutą išankstinių sandėrių rinkoje), remiasi mokesčių už rizikos prisiėmimą kitose rinkose analogija. Jie tvirtina, kad, jeigu investitoriai nėra linkę rizikuoti, tada, pavyzdžiui, markės vidutiniai išankstinio keitimo kursai būtų žemesni negu vidutiniai nedelsiamojo kitimo kursai atėjus mokėjimo pagal išankstinę sutartį dienai ir išankstinius sandėrius sudarę markės pardavėjai paprastai patirtų nuostolių. Be to, investitoriai negali išvengti šių nuostolių skubėdami ar delsdami, nes skirtumas tarp panašaus laikotarpio markėmis išreikštų aktyvų palūkanų normos ir doleriais išreikštų aktyvų palūkanų normos reikštų ir panašų priedą už riziką.
    Atsakymas į šį priedo už riziką argumentą būtų toks: kai vieni prekiautojai ir investitoriai yra Vokietijos markių pardavėjai išankstinio keitimo rinkoje, kiti yra Vokietijos markių šioje rinkoje pirkėjai. Jeigu pirmieji moka priedą už riziką, tai antrieji, kurie taip pat siekia apsaugoti nuo rizikos savo užsienio valiutos aktyvus, gautų pelną, kuris atitiktų pardavėjų mokamą priedą už riziką. Vokietijos prekių importuotojų ir tos pačios šalies prekių eksportuotojų pastangos apsaugoti nuo rizikos savo Vokietijos markių aktyvus gali baigtis taip, kad nė vieni nemokės priedo už riziką, net jeigu ir vieni, ir kiti norėtų mokėti.

Einant į naują tarptautinę pinigų sistemą

    Suirus Bretono Vudso valiutos kursų sistemai, buvo sudaryta valiutų keitimo rinkos tvarkymo ir tarptautinių pinigų kūrimo sutarčių, bet jos atrodo gana atsitiktinės ir vargu ar galima kalbėti apie tarptautinę pinigų sistemą. Kad galima būtų laikyti, jog tai sistema, reikia daugiau tvarkingumo, sistematiškumo, reikia remtis tarptautine sutartimi. Kai kuriais pasiūlymais padaryti didesnę pinigų sistemos tvarką stengiamasi, kad geriau veiktų svyruojantys valiutų kursai, o kiti pasiūlymai kreipia dėmesį į tai, kad būtų grįžtama prie susietų kursų (globaliniu arba regioniniu mastu).
Pagrindinis dalukas yra, kaip institucijų pokyčiai paveiks pinigų politikos poreikius ir galimybes – didžiųjų šalių pinigų sistemų nepriklausomybės poreikį ir siekimą ir JAV bei kitų šalių pinigų sistemai vadovaujančių institucijų sugebėjimą vykdyti politiką, kuri, jų nuomone, atitinka jų vidinius interesus. Nepriklausomos pinigų sistemos poreikis didėja, nes ekonomikos ciklai įvairiose šalyse nėra labai susiję tarpusavyje; net jeigu jie ir būtų susiję, šalys nevienodai traktuoja visiško užimtumo ir kainų stabilumo, kaip nacionalinės politikos tikslų, svarbą. Ir net jeigu kuri nors viena ar kita šalis nuspręstų siekti labiau nepriklausomos pinigų sistemos, ji patirtų daug išorinių kliūčių; šalies pinigų politikos pokyčiai gali turėti didelę įtaką kapitalo srautams, savo valiutos vertei kitų šalių valiutų atžvilgiu. Kuriant naują tarptautinę pinigų sistemą, galima eiti dviem keliais: leisti šalims laisvai siekti savo vidinių tikslų ir kartu būti atviroms bei specializuotis tarptautinėje rinkoje arba, atvirkščiai, sudaryti sutartį, kuri garantuotų priimtiniausią kompromisą tarp nepriklausomybės siekimo ir noro turėti laisvą ir nevaržomą prekių bei kapitalo judėjimą.
    Kai kuriais pasiūlymais siekiama, kad užsienio valiutų rinkos organizavimo ir tarptautinių rezervų aktyvų pasiūlos būdai būtų iš esmės pakeisti. Nauja sistema turėtų būti tvarkoma pagal taisyklių rinkinį – gal paremtą sutartimi, panašia į Bretono Vudso sutartį; tos taisyklės turėtų reguliuoti centrinių bankų kišimąsi į valiutų keitimo rinką. Valstybės sutarties dalyvės įsipareigotų laikytis tam tikrų normų, pagal kurias vyktų jų intervencijos į valiutų rinką ir tarptautinių rezervų atsargas, ir atsisakyti kitokių priemonių. Laikytis kai kurių iš šių įsipareigojimų nesusidarytų daug išlaidų; netgi be sutarties dauguma šalių elgtųsi daugiausia taip, lyg laikytųsi tam tikrų įsipareigojimų. Kadangi įsipareigojimų laikymasis kainuotų ( šalys dalyvės būtų įpareigotos taikyti priemones, kurių be sutarties jos nebūtų taikiusios), kyla klausimas, ar ilgai jos laikytųsi įsipareigojimų ir nepaisytų savo nacionalinių interesų. Kitas klausimas, kokio pobūdžio susitarimo sutartyje gali būti pasiekta; sutarčių, kurios neatitinka nacionalinių interesų, pavyzdžiui, Smitsono susitarimo ar Prancūzijos konstitucijos, greitai pradedama nepaisyti.
    Taigi pagrindinis klausimas yra tarptautinės pinigų sistemos pokyčių įtaka nacionalinėms pinigų politikoms. Svarbu yra, ar ilgai centinių bankų pastangos susieti ar reguliuoti savo valiutos vertę valiutų keitimo rinkoje gali lemti tokį valiutos kursą, kuris labai skirtųsi nuo to, kurį šalis būtų turėjusi be tų pastangų. Intervencija gali labiau paveikti trumpo (kelių mėnesių ar metų), o ne ilgesnio laikotarpio valiutos kursą. Ilgo laikotarpio valiutų kursus lemia santykinės kainos ir pajamos, be to, santykinių nacionalinių kainų lygio pokyčių prognozės.
    Ar tarptautinės pinigų sistemos pertvarkymo priemonės sėkmingai veiks ilgesnį laiką ( 20-30 metų), priklauso nuo santykio tarp prisiimtų įsipareigojimų ir vyraujančių piniginių ir net politinių ryšių.  Infliacijos laikotarpiu pritaikyti susieto valiutos kurso sistemą būtų sunku; vienas iš infliacijos bruožų yra tai, kad labai skiriasi įvairių šalių kainų lygio kilimo tempas ir kainų lygis labai nevienodai didėja vienais ir kitais metais, todėl šalys dažniausiai mano, kad vidinės ekonominės išlaidos palaikyti kainų lygio atitikimą per ilgą laikotarpį yra per didelės.