search

 
 
 
 
Previous article Next article Go to back
       

Valiutos. Monetos ir banknotai. Kas tai pinigai?

FILOSOFIJA

    Mus domina praeities palikti ženklai, užfiksuoti iškalbinguose istorijos paminkluose - monetose ir banknotuose. Pinigų tipų ir variantų gausumas arba sumažėjimas, kokybė, masė, jų perkalimas, tikrosios ir sąlyginės vertės monetų kaldinimas teikia žinių apie valstybės vidaus politinę padėtį, suverenitetą, ekonominę galią. Iš monetų legendų (įrašų) turinio, rašto, šrifto, datų ir pan. galima spręsti apie valstybiniuose raštuose dominavusias kalbas, politines ir ideologines sroves, valdovų pretenzijas į svetimas žemes, raštingumo lygį šalyje, kalyklų ir valdovų veiklos laikotarpius ir kitką. Moneta yra dailės kūrinys, teikiąs informaciją apie istorines asmenybes, heraldiką, valstybinę religiją.
    Pinigų išvaizda, emblemos, herbai, svoris ir kt. padeda nustatyti kaip ta ar kita pinigų sistema kito, kokie jos ryšiai su kitomis pinigų sistemomis ir pan. Taigi, dėl teikiamos informacijos gausumo numizmatika ir bonistika svarbi daugeliui mokslo sričių - istorijai, archeologijai, heraldikai, epigrafikai, menotyrai, ekonomikai, metalų technologijai.
    Ženklai senuosiuose lietuvių piniguose... Galbūt protėviams tie ženklai reiškė ką kitą nei mums, todėl galutinių, vienareikšmių teiginių ir atsakymų mums nevalia dėti. Kaip tie ženklai kito, kaip sąveikavo tarpusavyje, iš ko jie susidėjo, kokiems dėsniams pakluso. Ir drįsime spėti, ką užkodavo…
    Lygiai taip pat daug informacijos mums teikia heraldika ir sfragistika. Šiek tiek remsimės ir šiomis istorijos mokslo šakomis.
    Žodis “sfragistika”, kilęs iš graikų kalbos žodžio sjragis (spaudas), vartojamas daugelyje kraštų antspaudų mokslui apibūdinti. Pirmasis šią sąvoką į mokslinę apyvartą XVIII a. viduryje įvedė Aldorfo akademijos profesorius I.Heumannas.
    Sfragistika labai glaudžiai susijusi su diplomatija. Ryšys tarp dokumento ir antspaudo ypač sustiprėjo viduramžiais, kai antspaudas pasidarė vienintelis dokumento tikrumo kriterijus. Bet antspaudas greit virto klastojimo objektu. Klastotėms atpažinti reikėjo papildomų antspaudų ir dokumentų tyrimų, specialios metodikos.
    Antspaudai, jau nekalbant apie spaudus, turi daug tik jiems būdingų tyrimo metodų, artimų kitoms istorijos mokslo disciplinoms, ypač heraldikai. XII a. Europoje atsiradę herbai pamažu ėmė keisti iki tol antspauduose naudotus valdovų, bažnyčių dignitorių bei kitų kilmingųjų portretus. Herbai tapo konkretaus asmens vizitinė kortelė, kurią beraštėje visuomenėje lengva perskaityti, net neįsigilinus į antspaudo legendą.
Iki XVI a. vid., neretai ir vėliau, miestų antspaudai yra vieninteliai šaltiniai herbų kilmei ir raidai tirti.
    Antspaudų įrašai priklauso paleografijos sričiai epigrafikai. Jos tyrimų objektas - rašmenys kietoje medžiagoje. Epigrafika gali padėti nustatyti spaudų atsiradimo laiką, miestiečių raštingumą, kalbų paplitimą įvairiuose senosios Lietuvos valstybės regionuose. Miestų antspaudai išduoda spaudų gamintojų tautybę, nors ir neatskleidžia anoniminių autorių.
Lietuvos miestai, kitaip negu kaimyninių kraštų: Lenkijos, Vokietijos, Ordino ar Livonijos, savų monetų nekaldino. Jų emisija priklausė valstybei. 
    Nepaisant to, tarp miestų sfragistikos ir valstybės numizmatikos galima rasti daug bendrumų. Antspaudų ir monetų spaudus galėjo gaminti tie patys meistrai. Panaši antspaudų bei monetų epigrafika, herbų stilistika.
    Jau seniai pastebėta, kad antspaudai yra reikšmingi istorijos ir kultūros šaltiniai, svarbūs materialinei bei dvasinei kultūrai, miesto, net krašto istorijai tyrinėti. Meistrų sukurti miniatiūriniai paveikslai gali būti specialių taikomosios dailės tyrimų objektas.
      Taigi sfragistika priklauso istorijos mokslo sričiai, tyrinėjančiai antspaudus kaip dokumentų legitimacijos priemones bei savarankiškus istorijos ir kultūros šaltinius. Iš šios definicijos išplaukia du sfragistikos tikslai. Pirmasis apima istorijos šaltinių kritiką. Jis glaudžiai susijęs su diplomatija ir taikomas tiek praeities, tiek dabarties dokumentams patikrinti. Klastočių nustatymas verčia peržiūrėti įsigalėjusius teiginius, padeda geriau suprasti praeitį, priartėti prie tiesos. Antrasis sfragistikos tikslas - paties antspaudo (spaudo), kaip istorijos ir kultūros šaltinio, analizė. Jis apima ne tik istorinius dalykus: antspaudo medžiagos, dydžio, formos nustatymą, įrašų ir vaizdulio iššifravimą ar meninį įvertinimą. Tai daug platesnis tyrimų ratas, aprėpiantis antspaudų teisę, institucijų struktūrą, jų vietą administracinėje ir teismų sistemoje, santykius su valstybe bei privačiais asmenimis, miestų kultūrą, jos ryšius su kitais kraštais, kalbą, raštingumą, politinių pokyčių įtaką bei kitas visuomeninio gyvenimo sritis.
        Heraldika ne tik menas, tai bene tūkstantį metų gyvavęs mokslas su savomis taisyklėmis, tradicijomis, dėsniais, naudojimo kultūra. Simboliai - ne paveiksliukai.
        Heraldikos taisykles patvirtino bene tūkstančio metų europiečių karinė patirtis. Nenuostabu, kad šis mokslas ir menas, jo taisyklės gimė ir formavosi viduramžių kūryboje. Reprezentacinis puošnumas ir vizualinis aiškumas suformavo tą kilnią išraišką, kuria dabar mes žavimės žiūrėdami į senovės simbolius.
        Lietuvos valstybinei heraldikai priskirti jos valdovų antspauduose, monetose bei vėliavose naudoti simboliai.
         Šias taisykles privalo gerai žinoti grafinio dizaino specialistai. Tai savotiška klasika šiuolaikinės vizualinės informacijos kūrėjui, tai - istorinis, tradicinis žmonijos kūrybos produktas, kur egzistuoja sava logika, harmonija, funkcija. Ir savos taisyklės, kuriomis plačiau nesidomėsime, nes tai jau kito darbo tema.

ŽYMUO. ŽENKLAS

    E.Gudavičius pateikia ženklo vystymosi kelią nuo paprasto žymens - neraštingos epochos tvarinio ir palikimo. Šių dienų kaimo buityje jų nebėra.
    Žymenų paskirtis buvo labai įvairi. Be pagrindinės nuosavybės žymėjimo paskirties, jais numeruota, ornamentuota, jie buvo ir simboliai.
    Kuo sudėtingiausias grafinis pagrindas - tai ne vienintelė žymenų raidos viršūnė. Sudėtingumo daugėja ir kartojant grafinį pagrindą arba sugretinant viename žymenyje du ar kelis elementus, kurie patys gali būti grafiniais pagrindais.
    Žymuo yra istoriškas kaip ir kiekvienas kitas reiškinys. Bet jis ne tik radosi ar nyko pats: jis formavo kitus istorinius reiškinius. Jo palikuonys yra herbai. Herbo grafikos raidoje atsispindi paveldėjimas iš savo pirmtako, žymens.
    Išorinis žymens ir herbo skirtumas dažniausiai yra akivaizdus: žymens linijos yra paprastos, o herbo piešinys, vaizduojantis apibrėžtus fizinius ar pseudofizinius objektus, ar perteikiantis net ištisą siužetą, - sudėtingas. Žymuo atstovauja feodalinės teisės nepripažįstamai ar bent pajungiamai valstiečių nuosavybei, o herbas - privilegijuotai feodalinei nuosavybei, herbas visų pirma yra luominių privilegijų sudėtinė dalis.
    Žymens prireikė atsiradus asmeninei nuosavybei. Bet asmeninės ir privačios nuosavybės susiklostymą skyrė tam tikras laiko tarpas. Asmens nuosavybės virtimas privačia yra glaudžiai susijęs su monogaminės šeimos atsiradimu ir raida. Kaip tik šeimos nuosavybės, vyro palikuonių paveldėjimo klausimas iškyla visu aktualumu. Šitai ir lėmė atsitiktinės asmens žymens grafikos nusistovėjimą, o vėliau ir jos atitikimą kitai kartai, t.y. paveldėjimą. Yra skitinas nusistovėjęs, ankstyvasis ir vėlesnis paveldimas žymuo. Paveldimą vadinsime ženklu. Ženklo paveldimumas nėra besąlygiškas ir vienreikšmis. Kai kada naujoji karta imdavo kitą ženklo formą, bet grafinį pagrindą dažniausiai vis dėlto tą patį. Šitaip susidarydavo giminės arba dinastiniai ženklų ciklai. Pasitaiko, kad vienas kitas atsisako giminės ženklo ir paima visai naują ir pan.
    Nevisiškas ženklo apibrėžtumas (nevisuotinis paveldėjimas, negriežtas grafinio pagrindo prisitaikymas) ilgai užtrunka. Susiklosčius visuomenei ženklo paskirčiai (privačios, o ne asmens nuosavybės pažymėjimas), jo grafinis pavidalas dar tebėra labai paprastas, o paveldėjimas griežtai neapibrėžtas.
    Ar apskritai ženklų raida pasiekia antrąjį, baigtinį susiklostymo etapą, ar ženklas, dar netapęs grafiškai sudėtingu, paveldimu, jau nepradeda pereiti į pradinę herbo stadiją? Čia galimi įvairūs atvejai. Ženklai baigia susiklostyti į grafiškai apibrėžtą ir griežtai paveldimą reiškinį miestuose, nors šis procesas ilgai užtrunka.
    Ženklų grafika nespėjo sekti įkandin herbo visuomeninės paskirties ir pastaroji nulėmė šitos nepakitusios grafikos sustabarėjimą.
    Iš ankstyvųjų Lietuvos feodalų herbų galima būtų daug ką pasakyti apie to meto visų socialinių sluoksnių žymenų bei ženklų grafiką, nes visuomeninė paskirtis atitrūko nuo atsiliekančios grafikos.
    Žymens-herbo raidoje yra trys etapai:
1.     Žymuo.
    Visuomeninė paskirtis - asmens daikto pažymėjimas. Paveldimumo nėra. Grafika atsitiktinė, paprasta.
2.     Ženklas.
    a) ankstyvasis etapas (ženklas - žymuo). Visuomeninė paskirtis - daikto, o toliau ir paveldėjimo pažymėjimas. Grafika nesiskiria nuo žymens, į etapo pabaigą klostosi tam tikro grafinio ciklo pagrindas.
    b) vėlyvesnis etapas (ženklas - ne žymuo). Visuomeninė paskirtis - apibrėžtas paveldėjimo pažymėjimas. Grafika - sudėtingi linijų dariniai.
3.     Herbas.
    E.Gudavičius ieško nuosavybės žymenų vadinamuosiuose ilguosiuose. Tačiau įvijos bei ilgieji būdavo įkertami ir kokybei patikrinti.
    Vis dėlto, įvijose galima atskirti tokius gilius įkirtimus nuo visai plonų ir seklių, iš kurių apie sidabro vidurinius sluoksnius nieko nepasakysi. Sunku tvirtai teigti, kad įvijose įkirsti nuosavybės ženklai. Bet tuo metu buvo paplitęs sidabro lobių kaupimas, todėl galimas daiktas, kad įkirtimai įvijose yra žymenys. Tokiu atveju čia turėtume elementariausius vieno brūkšnelio žymenis, nes vėliau žymenų grafika yra kur kas sudėtingesnė.
    E.Gudavičius aprašo Vilniaus lobio ilguosius, kuriuose gerai matyti įbrėžtos figūros, nieko bendra neturinčios su įkirtimais; kai kurios jų net kartotos. Keturi ilgieji yra su įvairiais kryžiukais, į ką atkreipė dėmesį jau P.Karazija; yra vienas apskritimas. Išvarpytose lazdelėse įkirtimai sudaro kryželius arba “V” pavidalo figūras. Susidaro net savotiškas “N” ar “Z” raidės ženklų arba “paukščių pėdos” pavidalo raštas.
    Šiaulių lobyje žymenys irgi nesunkiai atskiriami nuo gilių bei plačių kokybės įkirtimų.
    Pažymėtina, kad ilgųjų žymėjimo grafika yra jau toli pažengusi, ypač tai pasakytina apie Šiaulių lobį.
    Iki uždarų geometrinių ženklų ilguosiuose dar neprieita, nors paveldėjimo, tuo pačiu ir dinastinių ciklų užuominos juose yra akivaizdžios.
    Iš antspaudų galima spręsti apie žymenų grafikos raidą Lietuvoje.
    Gediminačių, turėjusių savo valdas Ukrainoje, Baltarusijoje, antspaudų ženklai yra lanksčių linijų, jų konstrukcijoje dažnai vyrauja stačias kryžius.
    Pagonių ir neseniai apsikrikštyjusių kunigaikščių antspauduose beveik ištisai vien tiesios linijos. Figūros savo grafika yra kur kas artesnės archaiškam asmens žymenų pavidalui.
    Remdamasi keliais garsiausiais dabartiniais autoriais pristatysiu, kas šiuolaikinės komunikacijos požiūriu yra ženklas. Ženklas yra kažkas fiziška, jis nurodo kažką kitą, nei jis pats, teigia John Fiske.
    Sumuojant Peirce’o, Ogdeno, Richards’o teiginius aiškėja, kad ženklas susideda iš savo fizinės formos ir asocijuotos mentalinės idėjos, ši idėja savo ruožtu yra išorinės realybės samprata. Ženklas siejasi su realybe per jį vartojančių žmonių idėjas. Ženklas yra tai, kas kažkam kažką reiškia tam tikru aspektu ar lygiu. Jis kreipiasi į kažką, tai reiškia, to asmens mintyse sukuria lygiavertį ir netgi labiau išplėtotą, aiškesnį ženklą. Ženklas nurodo kažką kitą, nei jis pats - objektą, ir kažkas jį supranta.
    Saussure’ui ženklas taipogi susideda iš fizinio objekto su reikšme ir mentalinės idėjos, kuri yra bendra visiems tos pačios kultūros nariams. Taigi, ženklas kažką užkoduoja. Iškodavimas yra toks pat aktyvus ir kūribingas procesas kaip užkodavimas. Reikšmė nėra absoliutus, statiškas konceptas, kurį tvarkingai supakuotą galima aptikti pranešime. Reikšmė yra aktyvus procesas. Tai rezultatas dinamiškos sąveikos tarp ženklo, suvokėjo ir objekto. Reikšmė yra istoriška ir laikui bėgant gali lengvai pasikeisti.

PIRMYKŠTĖS MONETOS

    Brangieji metalai nors ir turėjo visus pinigams reikiamus privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes:
        1    nepatogu kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį;
        2    sunku buvo patikrinti metalo grynumą.
    Svoris iš karto nustatinėtas visai primityviomis svarstyklėmis. Tačiau metalai buvo brangus daiktas, tad net ir mažiausias netikslumas matuojant metalo gabalo svorį, galėjo sudaryti nemažų nuostolių. Pirmiausia svėrimo nepatogumams išvengti brangieji metalai buvo pradėti liedinti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Tokių gabalų svoris jau buvo žinomas platesniajai visuomenei. Vėliau šie metalo gabalai buvo žymimi įkirtimais, tam, kad prireikus juos būtų galima padalinti į mažesnius, tam tikro svorio gabaliukus.
    Deja, anų laikų technika dažnai nepajėgdavo visai tiksliai nustatyti brangiųjų metalų gabalų svorį. Žmonės, atsiskaitydami tariamai nustatyto svorio gabalais, vis dar to svorio patikrinimui turėdavo sverti pinigus. Todėl ir kai kuriose pasaulio kalbose žodžiai “sverti” ir “mokėti” tariami vienodai.
Metalo grynumą nustatyti buvo sunkiau negu metalo svorį. Nors iš spalvos, svorio, skambesio nėra jau taip sunku atskirti vieną metalą nuo kito, tačiau tais būdais nelengva nustatyti brangiųjų metalų priemaišų kiekį. Kai buvo pradėti gaminti vienodo, maždaug nusistovėjusio svorio metalo gabalai, taip, be abejo, buvo padaryta didelė pinigų raidos pažanga. Tačiau šie, maždaug vienodo svorio metalo gabalai toli gražu nebuvo dar monetos, tikrąja to žodžio prasme. Jiems trūko metalo grynumo požymių.
    Kas pirmasis pradėjo kaldinti tokius metalo gabalus, kurie turėjo parodytą svorį ir grynumą, šiandien tebėra dar neišspręstas klausimas. Dauguma istorikų mano, kad tokius metalų gabalus pirmasis pradėjęs kaldinti Lidijos karalius Gigas, gyvenęs VII a. pradžioje prieš mūsų erą. Gigas uždėdavęs tam tikro dydžio ir nustatyto grynumo metalo gabalams savo karališkąjį antspaudą. Jo pinigai buvo gaminami iš elektrono, metalo, kurio kaina buvo 10 kartų pigesnė už auksą.


KAS TAI PINIGAI?

     Pirmiausiai reikia apspręsti, kaip apibūdinsime pinigus. Kasdienėje kalboje terminas pinigai reiškia labai daug skirtingų dalykų. Vienas iš jų grynieji pinigai yra tokia reikšme: “Ar turi pinigų?”. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes grynieji pinigai ir čekiniai indeliai atlieka tą pačią funkciją – jais mokama už prekes ir paslaugas. Faktiškai labai maža dalis pirkimų, gal tik apie 1%, yra apmokama grynaisiais pinigais. Taigi, jeigu pinigus apibūdinsime tiktai kaip grynuosius, turėsime daug vargo dėl tų pinigų, kuriais atsiskaitoma daugumoje visų pirkimų. Juk faktas tas, kad pinigai yra susiję su visais pirkimais, todėl pinigai yra labai svarbūs. Kadangi grynieji pinigai ir indeliai, kurių pagrindu gali būti išrašomas čekis, atlieka tą pačią funkciją ir kadangi mus domina, ką gi pinigai daro, čekinius indėlius būtina kartu su grynaisiais pinigais įtraukti į pinigų apibrėžimą.
Vienas akivaizdus prieštaravimas neleidžia indėlių apibrėžti kaip pinigų, arba grynųjų pinigų. Juk čekiais negalima užmokėti už smulkius pirkinius arba paslaugas, tarkime, už važiavimą autobusu, o kartais netgi kai sumos yra didesnės. Tai tikrų tikriausia tiesa. Tiesa yra ir tai, kad jei kas nors perka, tarkime, vertybinių popierių už 10 milijonų litų ir bando apmokėti grynaisiais pinigais, tai gali pasirodyti įtartina, ir toks susitarimas gali iširti. Be to, jeigu neįtrauksime čekinių indėlių į pinigų apibrėžimą dėl to, kad čekiai nenaudojami smulkiems mokėjimams, tai reikės neįtraukti ir kai kurių piniginių ženklų, pavyzdžiui 500 litų banknoto Lietuvoje arba 1000 dolerių banknoto JAV.
Iš tikrųjų pravartu mąstyti taip – pinigai yra iš esmės indėliai, o grynieji pinigai – tai tik šios sistemos smulkieji pinigai. Valstiečiai, kaip ir mes, naudojasi grynaisiais pinigais apmokėdami didelę dalį savo pirkimų, tačiau taip nedaro didelių operacijų šalys. Jie daugiausiai naudojasi telegrafo pervedimas, kitaip tariant, perduoda pinigus teleksu arba telegrama ir taip išvengia laiko nuostolių, kurių būtų, jeigu čekis keliaut paštu. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad 1978 metais atsiskaitymai grynaisiais pinigais sudarė mažiau negu 1 procentą visos mokėjimų sumos, atsiskaitymai čekiais – vieną ketvirtadalį, telegrafo pervedimai – apie tris ketvirtadalius. O šeimose, priešingai, 1984 metais 36 procentai visų išlaidų buvo padaryta grynaisiais pinigais, 57 procentai – čekiais, o kredito kortelėmis – 6 procentai.
    Jeigu sakoma, kad kieno nors pajamos yra, tarkime, 5000 litų, negali žinoti, ar tos pajamos yra didelės, ar mažos, ar šie 5000 litų yra vienų metų ar vienos savaitės pajamos. Bet tas, kas turi kišenėje 3000 litų, iš tikrųjų turi didelę grynųjų pinigų sankaupą.

PINIGŲ ATSIRADIMAS IR ISTORIJA

    Daug kas  iki pat XIX a. vidurio manė, kad pinigų atsiradimas susijęs su sąmoninga žmogaus valia ir veikla. Pavyzdžiui, Lokas manė, kad pinigai yra padarinys, t.y. viena kažkokia žmonių grupė vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus. A.Bekas su savo mokiniu Brandesu, kad tai valdymo padarinys.

    Tų visų racionalių pinigų kilmės teorijų atsiradimą tenka aiškinti dviem priežastimis:
    1) XVIII a. filosofinio racionalizmo srovėmis;
    2) sudėtinga pačių pinigų esme ir tikslingai išplėtotomis jų funkcijomis.
Istorikai ir ekonomistai tyrinėjo netolimos praeities bei dabarties ūkio reiškinius ir tuojau pastebėjo, kad tas ūkis laikosi pinigais, kad tie pinigai ūkyje atlieka labai svarbias funkcijas, ir kad tos pinigų funkcijos yra labai tikslingai sutvarkytos. Tokio stebėjimo duomenys turėjo iškelti mintį, kad toks darnus ūkio mechanizmas, kaip pinigai, vargu ar galėjo atsirasti be protingos žmogaus valios akto.

    Racionalioms pinigų kilmės teorijoms suduoda mirtiną smūgį 1892 m. pasirodžiusi anglo V.Ridžvėjaus (1853-1926) knyga “The origin of metallic currency and weight standarts”. Ridžvėjus surinko labai turtingą medžiagą laukinių ir senovinių tautų pinigų kilmės klausimais. Ta medžiaga rodė, kad pinigai nėra išrasti ar sukurti sąmoningu vieno žmogaus ar ištiso kolektyvo valios aktu. Ridžvėjus indukcijos keliu, empiriniu metodu galutinai nustatė, kad pinigai yra ilgos, savaimingos, kultūrinės raidos padarinys. Mūsų dabartiniai pinigai yra nenutraukiamomis evoliucijos grandinėmis susieti su primityviais, dar daiktiniais seniausių tautų pinigais. Be Ridžvėjaus, empirinei pinigų kilmės teorijai įsigalėti nemažai pasidarbavo vokiečių etnologas H.Šurcas (1863-1903).
    Artimų ryšių su racionaliomis pinigų kilmės teorijomis turi chartalinė pinigų teorija, kurią 1905 m. sukūrė G.F.Knapas (1842-1926) savo veikale “Die Staatliche Geldtheorie”. Knapas manė, kad pinigai  yra ne ūkiškų veiksnių, bet teisinės santvarkos padarinys. Knapui pinigai yra ne ekonominė, bet teisinė sąvoka, kurios visas svoris pasireiškia valstybės organizme, bet ne prekių rinkoje. Kartais racionalioms pinigų teorijoms priskiriama ir K.Mengerio (1840-1921) psichologinė, arba subjektyvi, pinigų kilmės teorija, kuri glaudžiai yra susijusi su paskutiniojo naudingumo dėsnio sąvoka. Galima ir sociologo Ž.Simelio (1858-1918) monetines pažiūras laikyti racionalia pinigų teorija. Simelis teigia, kad pinigus sukūrė reikalas surasti įvairių pasaulio daiktų tarpusavio santykių saitus, nustatyti vieną vieningą daiktų ryšį.
    Dar yra:
  1. Mainų teorija. Neabejotina, kad pinigai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privatinė nuosavybė, nes tik tą.
  2. Apie pirmykščių mainų sunkumus, kuriuos turėjo vienas Afrikos tyrinėtojas, rodos, Stenlis (Džonas Roulendsas, 1841-1904). Keliautojui reikėjo pasisamdyti laivelį. Žmogus, turįs laivą, reikalavo nuomos dramblio kaulo, kurio, deja, europietis neturėjo. Pradėta ieškoti dramblio kaulo ir pagaliau suranda žmogų, kuris tokį kaulą turi, tačiau už dramblio kaulą jis reikalauja audeklo, kurio europietis taip pat neturi. Galų gale suranda žmogų su audeklu, bet jis paprašo vielos. Laimei, europietis kaip tik vielos turėjo. Dabar, padarius mainus su ta visa tarpininkų eile, pagaliau buvo galima išsinuomoti laivą.
  3. Mokėjimų teorija. Anksčiau, negu žmonės ėmė tarp savęs mainikauti, jie jau mokėjo savo ir svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas.
  4. Sakralinė teorija. Jau nuo seno aukos dievams ir duoklės kunigams buvo tvarkomos įvairiais, tariamai dieviškos kilmės, kulto įstatymais.
  5. Laumo sakralinė pinigų teorija turi bendrų bruožų tiek su Kulišerio, tiek su Knapo pažiūromis. Laumas ir Kulišeris mato pinigų kilmę mokėjimų funkcijose. Laumo nuomonė – pinigus sukūrė dievų teisė, Knapo pažiūra – pinigus sukūrė valstybė, atseit žmonių teisė.
    Fiziokratas Tiurgo (1727-1781) bene pirmasis mėgino klasifikuoti pirmykščius pinigus. Jo manymu, galvijų augintojų tauta viską kainoja jaučiais ir avinais, žvejų tauta – žuvimis, medžiotojų tauta – kailiais, žemdirbių tauta – rugiais, miežiais, kukurūzais.
Žmogus nuo senų laikų pasidarė ne tik pirkliu, bet ir prekybos objektu. Jau ankstyvajame žmonių ūkio raidos etape metalai užima tarp kitų mainų įrankių pirmąsias vietas.
    Babiloniečiai ir egiptiečiai dar trečiajame – antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą jau turi metalinius pinigus. Pirmieji Balkanų pinigai buvo geležiniai. Aristotelis mini, kad ir jo laikais geležiniai pinigai buvę dar labai paprastas dalykas. Geležinius pinigus naudojo graikai, sirai. Turime duomenų, kad ir britų tauta turėjusi geležinius pinigus. Dar XIX a. keliautojai rasdavo vartojamus geležinius pinigus Vakarų ir Vidurio Afrikoje.
    Romoje jau nuo V a. prieš mūsų erą pradeda atsirasti metaliniai pinigai. Pirmieji metaliniai Romos pinigai, matyt, yra buvę variniai, kas užsiliko ir lotynų pinigų pavadinimas: aes – varis, aes alienum – skola, atsieit svetimas varis, aeranium – iždas, vario sandėlis. Žinomas Romos teisininkas Ulpianas (170-228) sako: Etiam aureos nummos aes decimus, t.y. ir aukso monetas variu vadiname.
  Švino pinigai buvo kaldinami žinomo Sirakūzų tirono Dionisijaus ir kai kurių Romos imperatorių. Viduramžiais yra kalę kartais švininius pinigus ir anglų karaliai.
   Pirmykščių metalinių pinigų sistemų tarpusavio vertės santykis buvo palyginti pastovus, nes pastovūs buvo ir pačių tų metalų vertės santykiai.
XI a. įsigali dvi brangiųjų metalų svėrimo sistemos: Paryžiaus svaras ir Trua svaras. Paryžiaus svaras buvo trumpai vadinamas poids de mare (marchė).
iduramžiais žmonės vietoje monetų pradėjo naudoti sidabro gabalus. Be sidabro gabalų monetų vietoje pradėta naudoti vekseliai, arba gal teisingiau akceptai.
   Apie XIII a. vidurį buvo mėginęs kaldinti auksines monetas Liudvikas IX (1214-1270). Šalia auksinių monetų kala ir sidabrinius pinigus.Buvo išleisti pinigų įstatymai. Kas turėjo teisę gaminti monetas, tas manė galįs savo nuožiūra nustatinėti ir pinigų vertę.
   Lietuviai pirmiau negu pradėjo gaminti savo pinigus, jau žiloje senovėje sugebėjo vartoti svetimas monetas. Tos lietuvių vartojamos monetos įvairiais laikais buvo įvairios. Spėjame, kad mūsų gintaro prekyba prasidėjo anksčiau, negu romėnai įsigalėjo pasaulyje. Įvairių Lietuvos vietų iškasenose randamos graikų monetos, tai patvirtina mūsų senovinius prekybos santykius su graikais. Taip pat Lietuvos žemėse rasta daug romėnų monetų, kurios veikiausiai bus patekusios į Lietuvą įvairiais Romos istorijos laikais. Keli Lietuvoje rasti respublikos “denarai” turi palyginti aiškias raides “Lit”. Kartais pasitaiko iškasenose viena kita Bizantijos moneta, kalta tarp IV ir IX amžių.
    Archeologai labai daug Lietuvoje randa arabų pinigų, tai rodo lietuvių prekybą su arabais.
   Tryliktame amžiuje , daug į Lietuvą atkeliauja vokiečių pinigų. Nuo XII a. vidurio kryžiuočiai turėjo savas valiutą, tačiau tokių monetų beveik nerandama mūsų iškasenose. Galima spėti, kad lietuviai nemėho tų monetų.
   XVI a. keliauninkas ir istorikas Gvanjinis ir Žemaičių vyskupijos kanauninkas Strijkovskis mini, kad lietuviai vartoję kailių grivinas ir jomis mokėję duokles. Iš mūsų prekybos su rusais duomenų galima spėti, kad labiausiai buvo pas mus įsigalėjusi kailių pinigų sistema XI, XII ir XIII amžiuose. Vėlesniais laikais įsigali sidabro pinigai.
   Mūsų iškasenose taip pat pasitaiko ir rusų kapų, rusų rublių, kuriuos atnešdavo keliaujantieji per mūsų žemes svetimšaliai pirkliai. Rusai ėjo prekybos tikslais per Lietuvą į Prūsų žemes. Tie prekybiniai mūsų kaimynų žygiai ir bus atnešę pas mus rusų rublius.
Kada Lietuvoje atsirado pirmosios monetos, neaišku. Manoma, kad tai svetimi pinigai, patekę į mūsų prosenelių rankas.
Vytauto pinigai - kurių vienoje pusėje yra iškaltas mūsų Vytis, antroje pusėje – Vyties skydas su dviem kryžmomis kryžium. Tos monetos kartais turi ne dabartinį mūsų Vytį, bet raitelį su ietimi, jojantį į kairę. Tokio raitelio pasirodymas antspauduose duoda mums pagrindo manyti, jog ir raitelio monetos yra vėlesnio kilimo.
Kokiu vardu mūsų žmonės buvo praminę tas monetas, nieko nežinome. Naugardo metraščiai mini Lietuvos grašius, tat gal būt šios monetos ir buvo vadinamos grašiais.
   Vakarų Europos šalyse pinigų gamybai buvo naudojamas auksas ir sidabras.
 

MAINŲ TARPININKO FUNKCIJA

    Primityvioje visuomenėje, kurioje darbo pasidalinimas buvo nedidelis, tokį asmenį surasti nebūdavo labai sunku, nes buvo mainoma tik vienos rūšies produktai, o prekyba buvo formali, tradicinė. Bet išsivysčiusioje visuomenėje, kuriai būdinga gausybė prekių, tai padaryti yra labai sunku. Plieno pardavėjui, kuris plieną norėtų iškeisti į vanilinius ledus, tektų ilgai ieškoti to, kuris turi kaip tik tokių ledų ir pats nori pirkti plieno. Ekonomikos sąlygomis, kai cirkuliuoja pinigai, toks mainų procesas pasidalija į du etapus. Minėtasis plieno gamintojas pirmiausia susiranda tą, kuriam reikia plieno, o paskui tą, kuris parduoda ledus. Daug lengviau rasti du tokius žmones, negu rasti vieną, kuris norėtų ir to, ir to. Kita natūrinių mainų problema – daugelio prekių nedalumas. Pavyzdžiui, televizijos stoties gamintojui bus gana sunku surasti ūkininką, kuris, tarkime, vieną tūkstantąją televizijos stoties keistu į kilogramą sviesto.
Paprastai natūriniai mainai įsigali tada, kai neleidžiama nusistoti pusiausvyros kainoms. Kainos gali būti kontroliuojamos, bet tada paklausa gali žymiai prašokti pasiūlą. Tokiu atveju pardavėjas gali nenorėti parduoti savo prekių tokiomis kainomis, tai yra gaudamas mažiau pinigų negu prekės vertos. Tačiau pardavėjai gali norėti keisti savo prekes į kitas prekes. Tokių mainų buvo sąjungininkų okupacijos Vokietijoje metu, po antrojo pasaulinio karo, kai kainos buvo kontroliuojamos.
    Kartais natūriniai mainai yra praktikuojami ir tada, kai įstatymai reglamentuoja kainų minimumą arba kai pardavėjai gali išlaikyti savo prekių kainas ir neprarasti rinkų, kai pasiūla prašoka paklausą. Pavyzdžiui, valstybė nustato minimalias eksportuojamų žemės produktų kainas, tačiau paaiškėja, kad šiomis kainomis neįmanoma parduoti viso kiekio. Išeitis viena – šių produktų mainai su kita valstybe, kurios padėtis yra panaši. Tada nė viena šalis neprisipažįsta, kad jos prekės yra nevertos tos kainos, kuri buvo nustatyta.
    Natūriniai mainai šiek tiek praktikuojami ir visiškai normaliomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, keičiant vieną automobilį į kita. Natūriniai mainai įsigali tose šalyse, kur yra dideli mokesčių tarifai, pavyzdžiui, Švedijoje; mat tai yra būdas išvengti mokesčių. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įsteigti mainų klubai, kurių nariai gali keistis prekėmis ir paslaugomis. Tačiau šie susitarimai dažniausiai įforminami rašytiniais dokumentais, o prekių vertės matas yra doleris. Taigi šios operacijos iš tiesų nėra mainai, tai greičiau operacijos neoficialia valiuta. Matyt, svarbiausia tokių susitarimų nauda yra ta, kad išvengiama pelno mokesčių.

Pinigų infliacija

   Vienos leidyklos moksliniai bendradarbiai  savo leidinyje “Akcininko patarėjas” eiliniam Lietuvos piliečiui, turinčiam šiek tiek santaupų, pataria jų neprarasti, nes niekas neapsaugotas nuo gyvenimo netikėtumų. Žmonės ilgus metus kaupia pinigus, o jie neretai paprastai dingsta: visi iš karto (pavyzdžiui, bankrutavus įmonei, į kurią juos investavote) arba laipsniškai, kai, laikomi “kojinėje”, nuvertėja dėl nenumaldomos infliacijos, todėl pinigus reikia investuoti labai apgalvotai, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Niekas nesako, kad už visas santaupas prisipirkti akcijų ar visus pinigus nešti į banką. Naudoti pinigus poilsiui, sveikatai, vaikams lavinti bei auklėti, ar investuoti kitoje įmonėje. Kartais tokie sprendimai grindžiami ne tik ir ne tiek racionaliais matematiniais paskaičiavimais, bet ir subjektyvia nuomone ar netgi nuojauta. Neretai viena nereikšminga klaida gali skaudžiai ir ilgiems metams paveikti Jūsų ateitį.
    Kaip elgtis su sutaupytais pinigais, kad laikui bėgant, jų ne tik nesumažėtų, bet ir padaugėtų? Yra keletas privalumų ir trūkumų.
    Savo santaupas galima laikyti namuose, bet tokios santaupos kiekvieną mėnesį, savaitę ar netgi dieną neišvengiamai “tirpsta” – nuvertėja, nes kainos Lietuvoje sparčiai kyla. Kirminas, kuris gali “sugraužti” Jūsų santaupas, vadinamas infliacija arba tiesiog kainų kilimu, todėl tenka pripažinti, kad namuose laikyti pinigus nenaudinga. Už 1991 metų parduotą jautį dabar galime nusipirkti dvi vištas. Pinigai nuolatos turi “daryti” kitus pinigus, todėl pinigus būtina racionaliai investuoti – panaudoti taip, kad jie uždirbtų pelną. Bet racionaliai investuoti turtą taip pat nėra paprastas dalykas. Turite nuspręsti, kokio tikslo sieksite ir su kokia rizika esate pasirengęs tai daryti. Svarbiausia išsaugoti turtą ir jį didinti. Normaliai veikiančioje rinkos ekonomikoje galioja taisyklė: kuo didesnė rizika, tuo didesnį pelną galime uždirbti.
    Bet vaikantis didelių pelnų galima ir visko netekti. Visuomet reikia prisiminti, kad norint uždirbti didelius pinigus, yra pavojus juos prarasti.
    Pinigus galima investuoti į brangius metalus ir meno kūrinius, tai leidžia apsaugoti turtą nuo geroko nuvertėjimo, tačiau dėl to paprastai būna neįmanoma uždirbti tokio pelno, kuris leistų ne tik kompensuoti infliacijos padarinius, bet ir garantuotų norimą pragyvenimo lygį.
    Taip pat  dėl lito infliacijos šalyje labai populiaru tapo pirkti tvirtą valiutą. Šiuo atveju pirmiausia reikėtų įvertinti svarbią aplinkybę, kad absoliučiai tvirtos valiutos apskritai nėra. Pirkti tvirtą valiutą pateisinama, kai šalyje didelė infliacija, jei sugebėsite teisingai įvertinti Lietuvos ir užsienio šalių ekonominę bei politinę padėtį. Darant tai mėgėjiškai, galima ir pralošti.
    Galima pinigus investuoti į nuomai skirto ilgalaikio turto įsigijimą, taip galima apsaugoti piniginį turtą nuo infliacijos poveikio ir dar gauti šiek tiek pajamų, bet rizikuodami galite netekti turto. Nuomininkas gali tapti nemokus, o “išmesti jį į gatvę” ne taip paprasta ne tik teisės, bet ir dorovės aspektu. Todėl būtina įvertinti visas aplinkybes, prieš pradedant tokią veiklą. Bet vis dėlto šiuo atveju jausitės saugiau, nes niekas be Jūsų, šio nekilnojamo turto negalės valdyti.
    Taip pat pinigus galima investuoti į valstybės ar netgi įmonių leidžiamas obligacijas. Tai yra vienas iš saugiausių investavimo būdų. Tačiau įmonei bankrutavus, obligacijos savininkas ir prarasti rizikuoja dažniausia tik palūkanas. Be to, savo indėlius galima investuoti bankuose. Tik pirmiausia reikia išmokti banką atskirti nuo sukčių, su kuriais negalima apskritai turėti jokių reikalų. Bankas dalinai apsaugo indėlininko turtą nuo infliacijos.
    Taip pat galima steigti individualią įmonę, bet tuomet rizikuojame ne tik įmonės, bet ir asmeniniu turtu. Be to, galima dalį turto investuoti į akcines bendroves, kai jų veikla sėkminga. Tai apsaugo savininkus nuo turto infliacijos. Savininkai rizikuoja tik ta turto dalimi, kurią savanoriškai skiria bendrovei.
 

FAKTAI

  • Pagrindinė visų šalių Centrinių bankų, tame tarpe ir Lietuvos banko, funkcija yra formuoti ir vykdyti pinigų politiką bei pinigų emisiją; pinigų emisijos teisė yra suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas;
  • Iki Pirmojo pasaulinio karo vyravusi aukso standarto pinigų sistema žlugo dėl to, kad ši sistema slopino ekonomikos plėtrą; aukso standartas galėjo būti tik tol, kol vienas iš jo dalyvių išeikvodavo savo aukso atsargas;
  • Dolerio standartas taip pat nebuvo efektyvi pinigų sistema, nors JAV ir buvo sukaupusi didžiąją aukso atsargų dalį bei turėjo didelę ekonominę galią; ši sistema žlugo, nes buvo pradėta abejoti, ar doleris iš tiesų yra toks geras aukso pakaitas;
  • Svyruojantysis valiutos kurso režimas taip pat turi trūkumų – neapsaugo nuo didelių tarptautinio konkurencingumo pokyčių; susidaro problemos dėl skirtingų kiekvienos šalies infliacijos tempų;
  • Yra nemažai skirtingų šiuolaikinių valiutų kursų režimų, kurie yra naudojami įvairiose šalyse priklausomai nuo to, koks yra kiekvienos šalies tarptautinės politikos koordinavimo laipsnis; Lietuvoje nuo 1994 m. iki 2002 m. vasario 2 d. buvo naudojamas tikrasis fiksuotasis kursas.
  • Litas „išgyveno“ daug įvairių sunkumų, kol galų gale jo bazine valiuta tapo euras; toks valiutų kursų režimas vadinamas valiutų valdyba;
  • 2009 m. visas pasaulis išgyvena ekonominę krizę, kuri paliečia ne tik bankus, kainas, valiutų kursų galią, bet ir žmonių gyvenimo sąlygas; ypač daug žalos daro ekonominė krizė Latvijoje, taip pat svaro sterlingo galios sumažėjimas, kuris verčia Britanijoje dirbančius lietuvius susimąstyti, ar verta ten pasilikti;
Previous article Next article Go to back
.
To top