Faktai, straipsniai, foto, naujienos, žinios

    Maždaug nuo 1976 metų buvo reguliariai rengtos tikrinių vardų rinkimo ekspedicijos. Būtent todėl kai autoriai rašė žodyną, jie atkreipė dėmesį ir nerašė iškraipytųjų formų vardų, kurios atsirado dėl senesniųjų kalendorinių korektūros klaidų ar ,,raštingųjų“ neišprūsimo. Tokie vardai yra: Juvita (Jovita), Zigfrida (Zifrida), Ipolitas (Impolitas) ir panašių vardų iškraipymai. Dar į tą žodyną buvo įdėta tik tie vardai, kurie jau turėjo rekomendacines tradicijas ar buvo tarmiškų senųjų krikštavardžių variantų.
Juo senesnę ir sudėtingesnę istoriją turi tauta, tuo įvairesnės kilmės yra jos vardynas. Dabartinių lietuvių vardų yra keletas skirtingos kilmės ir nevienodo senumo sluoksnių. Pagal vartojomo Lietuvoje amžių tie sluoksniai eina tokia tvarka: I. Senieji lietuviški vardai; II. Kalendoriniai krikštavardžiai; III. Naujieji Lietuviški vardai; IV. Naujieji skolintiniai vardai.
    XIII – XV amžiais, kaip liudija rašytiniai istorijis šaltiniai, ir iki tol, priešistoriniais laikais, visos baltų gentys (lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai), kaip ir kitos indoeoropiečių tautos, turėjo vienanarį įvardijimą – žmonės vadinosi vien vardais. Tie baltų vardai darybos būdais ir net žodžių, iš kurių jie buvo pasidaromi, reikšmėmis panašūs į kitų indoeuropiečių (slavų, germanų, keltų, ilyrų, trakų, graikų, hetitų, senovės indų, senovės iranėnų) vardus. Italikai ir armėnai turėjo kitokias įvardijimo sistemas, o apie tocharų vardus nieko nežinoma. Minėtųjų dešimties kalbų grupių vardynai yra tokie panašūs, kad tyrinėtojai linkę laikyti juos bendros praindoeuropietiškos kilmės (žiūrėti. Milewski, 1969, 9 – 11).
Senieji baltų vardai, kaip ir kiti indoeuropiečių, yra keturių darybos būdų: 1) dvikamieniai (kartais trikamieniai) dūriniai, 2) iš jų padaryti trumpiniai, 3) priesaginiai trumpinių vediniai, 4) apeliatyviniai – tiesiog bendriniai žodžiai., virtę vardais.
1. Dvikamienių vardų buvo daromasi suduriant tam tikrus vardinius žodžius, kurių skaičius įvairių vardynuose nelygus. T. Milevskis yra rašęs, kad tokių vardinių žodžių (tiksliau: kamienų) baltų kalbos turi apie 200. Turint galvoje tą faktą, kad į istorinius šaltinius pateko, pavardėse ir vietovardžiuose išlikę tik nedidelė senųjų vardų dalis, reikia manyti, jog tokių vardinių kamienų skaičius baltų kalbose buvo bent dvigubai didesnis. Iki šiol neturime šių kamienų apyskaitos.
Sprendžiant iš dabar žinomo senųjų vardų inventoriaus, lietuvių dvikamienių vardų dažniausiai sandai buvo šie: al-, bar-, but-, daug-, ei- (eid-, eis-, eit-), gail-, gėl-, gaud-, ged-, gird-, gin-(gint-), jo-(jos-, jot-), kant-, kint-, man-(mant-), mil-, min-(mint), nor-, skir-, taut-, tar-(tart), vaid-, vain-, vaiš-, vieš-, vyd-(vid-), vil-, vis-.
    Daugelis lietuvių ir prusų vardinių kamienų gali eiti dvikamienių vardų ir pirmuoju, ir antruoju sandu: Budginas – Gimbutas (Ginbutas), Gailiminas – Minigaila, Kantrimas – Rimkantas, Mantvilas – Vilmantas, Norvaišas – Vaišnoras, Rimtautas – Tautrimas, Tautginas – Gintautas, Tautvydas – Vytautas ( iš Vydtautas), Tautvilas – Viltautas ir t.t. Tokia sandų kaita dar būdinga ir germanų, slavų, graikų, sen. Indų vardams.
Germanų ir baltų vardyno sistemos yra senos – formalizuotos ir uždaros. Senojo slavo vardyno sistema yra buvusi jaunesnė – mažiau formalizuota, dar atvira. Senose sistemose vardai praranda semantinę vertę (visai nepaisoma dūrinio reikšmės), jos formalizuojasi, sandai durstomi mechaniškai, siekiant tik tarimo sklandumo. Didžiuma senųjų dvikamienių vardų neturi įmanomos atstatyti etimologinės reikšmės. Vis dėlto yra iš jaunesnės sistemos laikų paveldėtų vardų, kurių reikšmė tebėra gana skaidri. Pavyzdžiui: Gintautas, Tautginas ,,tautos (krašto) gynėjas“, Viskantas ,,visa pakenčiantis“, prūs Wissageide ,,visa gedžiantis“, latviškai Talivaldis ,,toli, plačiai valdantis“ ir kt.
    Kaip matyti iš pavyzdžių, senieji baltų vardai yra turėją taurią reikšmę, jais buvo linkima žmogui tam tikrų savybių, bendruomenės laikomų vertingomis ir svarbiomis. Tyrinėtojai, pavyzdžiui, E.Pulgramas ir jam pritariantis T. Milevskis, teigia, kad  dvikamienius vardus (ir jų trumpinius) vartojusi tik indoeuropiečių aristokratai, kilmingasis luomas; kas tam luomui nepriklausė, galėjo turėti tik apeliatyvinius, tokius kaip lietuvių Briedis, Gaidys, Vilkas, Strazdas, Varnas, Uosis, Ąžuolas, Balčius, Juodis, Rudys ir panašiai.
    2. Dvikamienių vardų trumpinių baltų kalbose yra dviejų tipų: a) vardą sudaro pirmasis (kartais antrasis) sandas: Gedas iš vardų Ged-gaudas, Get-kantas ir panašiai; Kantas iš vardų Kant-algas, Vis-kantas ir panašiai; Rimas iš vardų Rim-tautas, Rimgailas, Tautrimas ir panašiai; Tautas iš Taut-girdas ir kitų; b) vardas padaromas iš pirmojo sando ir dalies antrojo: Gintas iš Gin-tautas, Kęstas iš Kęs-tautas, Nortas iš Nor-tautas, Žintys iš Žintautas ir kitų.
Trumpinių galėjo būti neką mažiau kaip dvikamienių vardų sandų. Pradžioje, matyt, buvo tik trumpesni dvikamienių vardų pakaitai famileresnėje vartosenoje, vėliau tapo atskirais vardais. Jų virtimas stilistiškai neutraliais vardais buvo panašus į dabartinių vardų ir jų trumpinių santykio kitimą, tokių kaip Juozapas – Juozas, Kazimieras – Kazys, Pranciškus – Pranas, Simonas – Simas ir kitų.
    3. Vediniai iš trumpinių buvo padaromi su priesagomis, kurių būta gana daug. Dažniausios iš tų priesagų lietuvių ir prūsų vardyne buvo: -enis, -ilas, - intas, -ytis, -otas, -ūnas, -utis. Daugiausia su jomis ir teikiama vardų rekomendaciniuose sąrašuose. Su preisagomis buvo daromasi vardų iš visų senųjų trumpinių, pavyzdžiui: Alg-enas iš Algis, Bar-intas iš Barys, Bart-enis iš Bartas, Bir-enis iš Biras, Daug-enis iš Daugas, Daun-otas iš Daunys, Eig-utis iš Eigys, Gaud-ilas iš Gaudas, Klaus-ilis iš Klausas, Ram-ūnas iš Ramas,  Vaid-otas iš Vaidas, Vyd-otas iš Vydas.
Dvikamienių vardų trumpiniai ir jų vediniai yra vardai, padaryti iš vardų, ir negali turėti etimologinių leksinių reikšmių; pats darybos būdas – galūnės pakeitimas, atitinkama priesaga suteikia jiems tik individualią darybos reikšmę – priklausomybės, mažybės, malonybės ir panašiai.
    4. Apeliatyvinių vardų senovės baltai, kaip ir kitos indoeuropiečių tautos, galėjo turėti didelę gausybę – jais galėjo tapti įvairiausių reikšmių bendriniai žodžiai, tiesiogine arba perkeltine reikšme nusakantys individiualius įvardyjamų žmonių bruožų. Pavyzdžiui, daugeliui indoeuropiečių tautų bendri yra vardai – žvėrių ir paukščių pavadinimai: lietuvių Vilkas, latvių Vilks, prūsų Wilke, senovės lenkų Wilk, skandibavų Ulf, senovės indų Vrka-, graikų Lykos, lietuvių Lokys, latvių Lacis, prūsų Tloke, senovės lenkų Miedzwiedz, skandinavų Björn, senovės lenkų Kruk, germanų Hrabano. Visiems indoeuropiečiams bendri yra ir vardai iš būdvardžių, nusakančių žmogaus kūno įpatybes: Lietuvių Balčius, lotynų Candidus, lietuvių Rudis, Rudys, lotunų Rufus; lietuvių Juodis, prūsų Kirsne;  sulotynintas graikų  Melanus, senovės čekų Črny; lietuvių Mažys, Maželis, prūsų Masnyke, lotynų Paulus; lietuvių Trumpa, prūsų Trumpe ir panašiai.
Senovėja tikėta magiška vardo galia, manyta, kad vardas gali suteikti atitinkamų  kokio nors žvėries, paukščio, augalo, daikto ar gaivališkos gamtos jėgos ypatybių. Vėliau gyvulių, paukščių, vabzdžių, augalų pavadinimų perkeltinėmis prasmėmis reikšmėmis buvo nusakoma žmogaus būdingi bruožai. Tokie vardai nieko nesiskyrė nuo dabar plačiai paplitusių pravardinių pavardžių. Modernioje vartosenoje apeliatyviniai vardai nėra dažni dėl labai jau aiškios jų reikšmės; labiau paplitę tik tie, kurie yra įgiję iš mitologijos, tautosakos ar literatūros naujų konotatyvių reikšmių:  Eglė Ąžuolas, Uosis (pasakos ,,Eglė žalčių karalienė“ personažų vardai); Putinas, Rūta (augalai, dažnai minimi liaudies dainose).
    Senųjų lietuviškų moterų vardų iš istorijos šaltinių žinoma vos keletą. Beveik nieko tikra negalima pasakyti apie lietuviškus moterų vardus, vartotus iki krikščionybės įvedimo. Tačiau sprendžiant iš keleto moterų pavardžių, kurios neabejotinai kilusios iš senųjų vardų, vėlesnių amžių dokumentuose (pavyzdžiui, XVII a. metrikų knygose: Kedė, Raudė, Loke, Derkintė iš vyriškų pavardžių Kedys, Raudys, Lokys, Derkintis), galima manyti, kad seniejimoterų vardai nuo vyriškųjų tesiskyrė gramatine gimine, tai yra turėję moteriškosios giminės galūnes. Šitokį paaiškinimą paremia ir bendrinių žodžių – veikėjų pavadinimų – analogiškos formos:  piemuo – piemenė, darbininkas – darbininkė ir kiti. Matyt, moterų senųjų vardų formų atliepiniai yra ir Užnemunėje iki šiol išlikusios tokios merginų pavardžių formos, kaip  Visalgė, Kėrė, Kudzmanė, Kūkalė, Savukynė, Vanagė (iš vyriškų pavardžių  Visalga, Kėrys, Kudzmanas, Kukalis, Savukynas, Vanagas). Tokias lietuviškųjų moterų vardų formas patvirtina ir faktas, kad panašūs moterų vardai buvę ir kitų indoeuropiečių tautų: lotynų Lucia ir Lucius, Virgilija ir Virgilijus, senovės vokiečių Uolforda ir Uolford, Guntleiba ir Guntleib. Taigi rekomendaciniuose  vardų sąrašuose teikiami lietuviški moterų vardai, padaryti iš senųjų visų tipų vyrų vardų, laikytini galėjusiais egzistuoti vardais- tai yra potenciniais dariniais.
Vardojimo amžiumi visų darybos tipų senieji lietuviški vardai Lietuvoje yra seniausi. Paveldėti iš priešistorinių laikų, iki krikščionybės įvedimo (1387 – Aukštaičiuose, 1413 – Žemaičiuose) jie buvo vieninteliai žmonių įvardai ( pravardžių ėmėsi rastis XIV a. pabaigoje, tėvavardžių ir pavardžių – tik į XV a. pabaigą).
    Suprantama, tais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyventa ir kitų baltų genčių žmonių (latvių, kuršių, žiemgalių, sėlių prūsų ir jotvingių), tad vartota ir jų vardų. Lietuvių senieji vardai taip panašūs į prūsų ir jotvingių vardus, kad kartais net neįmanoma jų skirti, ypač tais atvejais kai kalbų fonetika sutampa. Apie kuršių, žiemgalių, sėlių vardus mažai kas žinoma, bet neabejotina, kad jų vardų turėjo patekti į lietuvių vardyną. Taigi terminas senieji lietuviški vardai yra gana sąlygiškas.
    Ir įvedus krikščionybę, žmones ėmus krikštyti krikščioniškais vardais, dar ilgokai vartoti senieji lietuviškieji vardai. Antai Žemaičiuose, net praėjus daugiau kaip 100 metų nuo krikšto, kaip matyti iš 1537m. Žemaičių valstiečių prievolių sąrašo, iš 3300 jame suminėtų didžiajam kunigaikščiui priklausančių valstiečių, įvardytų dviem asmenvardžiai, apie 31% iš jų turi tautinius vardus – dvikamienius: Buivydas, Daugilas, Einoras, Gediminas, Jogminas, Kantminas, Mantautas, Normantas, Radvilas, Surminas, Tautvilas, Vaidminas, Žadvainas ir kiti; dvikamienių trumpinius ir jų vedinius: Bilius, Daugšius, Gailius, Kęsmys, Tautkus, Vainius, Žadeika ir kiti. Apeliatyvinius: Balčius, Dobilas, Lokutis, Pikturis, Stirblys, Žvirblis ir kiti. (Žiūrėti: Macijauskienė V., 1981, p 158 – 159).
XVI a. antroje pusėje, po Tritendo bažnytinio susirinkimo (1545 – 1563). Kuris įsakė krikštyti tik šventųjų vardais, tautiniai vardai iš dokumentų išnyko, visuotiniai įsigalėjo krikštavardžiai. Tik jie ir Lietuvoje vartojami daugiau kaip tris šimtmečius. XIX a. antroje pusėje, suaktyvėjusios nacionaliniams sąjūdžiui, ėmus domėtis Lietuvos istorija, pradėta duoti vaikams ir senuosius lietuviškus vardus. Pirmiausia inteligentų šeimose imta vartoti iš istorijos žinomi kunigaikščių, kunigaikštienių ir kunigaikštyčių vardai: Algirdas, Gediminas, Kęstutis, Mindaugas, Vytautas, Aldona, Birutė, Danutė.
    Kalendoriuose skelbti tautinius vardus pradėta tik nuo XX a. antrojo dešimtmečio vidurio, bet dalis jų dažnai būdavo pateikiami iškraipytų. Pirmąjį didesnį (daugiau kaip 200) senųjų lietuviškų ir prūsiškų vardų sąrašą 1933m. paskelbė ,,Gimtoji kalba“; čia vardai surinkti iš istorijos šaltinių, transponuoti į bendrinę kalbą, sukirčiuoti, prūsų vardai sulietuvinti. Nuo tol senųjų baltiškųjų vardų imta vartoti vis daugiau. Dar daugiau senųjų lietuviškų vardų paskelbta vėlesniuose rekomendaciniuose sąrašuose. Paskutiniame ,,Civilinių apeigų“ leidime (1979) jų įdėta – ir vyriškų, ir moteriškų formų – apie 2500.

KALENDORINIAI KRIKŠTAVARDŽIAI

    Krikštavardis- tai krikštijant naujagymiui duodamas šventojo vardas. Iki 1940m., kol Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, krikštavardžius turėjo gauti visi naujagymiai, kurių tėvai katalikai, nes civilinės metrikacijos nebuvo. Tais laikais tėvai galėjo laisvai parinkti vaikui vardą ne tik iš kalendorinių krikštavardžių, bet ir iš kitų vardyno sluoksnių – seną ir naują lietuvišką, kitų tautų nekrikščionišką. Anuomet tokie vardai galėjo būti įrašomi į metrikus tik šalia krikštavardžio, todėl tarp gimusių per XX a. Pirmuosius keturis dešimtmečius daug dvivardžių: Jurgis Vytautas, Juozas Gediminas, Ana Birutė ir panašiai. Turėdami Lietuvoje šešių šimtų metų tradiciją, daugelis gerokai aplietuvinti, krikštavardžiai yra tvirtai įaugę į mūsų vardyną ir kultūros istoriją, vieni dažniau, kiti rečiau tebevartojami.
    Nuo XVI a. pabaigos kalendoriuose imta rašyti šventųjų vardus jų mirties dieną. Ne visose šalyse kalendorių teikiami tie patys krikštavardžiai. Lietuvoje jų nomenklatūros nedaug tesiskiria nuo priimtos Lenkijoje, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje ji jau kitokia – kur kas daugiau vokiečių šventųjų vardų, mažai žinomų kituose kraštuose. Lietuviškuose kalendoriuose būdavo kiekvieną dieną pateikiam nuo 2 iki 5 krikštavardžių, tad iš viso, neskaitant pasikartojančių,- daugiau kaip 1000. Aišku, ne visi kalendorių teikiami krikštavardžiai yra prigiją – niekur Lietuvoje negirdėti tokių: Higinas, Eufrazijus, Viatoras ..., Afra, Reparata, Sira, Vibijona..
    Senovės žmonės vadinosi vien vardais, todėl ir pirmieji krikščionys neturėjo jokių atskirų krikštavardžių. Priimant krikštą, vardai paprastai nebūdavo keičiami. Krikščionybė pirmiausiai plito tarp žydų, graikų ir romėnų, tad ir pirmųjų krikščionių vardai buvo daugiausia hebrajiški, graikiški ir lotyniški. Vėliau, germanams priėmus krikščionybę, o jų gentims išplatinus germaniškus vardus ir po romaniškąją Europos dalį, atsirado daug naujų šventųjų su germaniškos kilmės vardais. Dar vėliau, apkrikštyjus ir slavų tautoms, radosi ir slaviškų krikštavardžių. Plintant kankinių, šventųjų ir palaimintųjų kultui, įsigalėjo mada vartoti krikščioniškus vardus. Buvo sudaryta kanoninė krikščioniškųjų vardų arba krikštavardžių nomenklatūra, iš kurios sau vardus atsirinkdavo kiekvieno krašto kalendoriai. Krikštavardžių nomenklatūra yra daugelio tautų vardynų mišinys.
Lietuvoje naudojamų krikštavardių pagal kilmę galima skirti bent penkis gausesnius sluoksnius: hebrajišką, graikišką, lotynišką (romanišką), germanišką ir slavišką.
    Iš hebrajiškos kilmės krikštavardžių Lietuvoje dažniausi tokie: Adomas, Jonas, Juozas, Matas, Baltramiejus, Danielius, Jokūbas ir kiti; Ona, Ieva, Marija, Salomėja, Morta, Zuzana ir kiti.
    Graikiškos kilmės krikštavardžiai dažniausiai yra tokie: Jugis, Petras, Aleksandras, Andrius, Stepas, Eugenijus, Pilypas, Zenonas ir kiti; Elena, Eugenija, Irena, Jolanta, Katryna, Agnė, Barbora ir kiti.
    Iš lotyniškos kilmės krikštavardžių dažniausiai vartojami šie: Antanas, Paulius, Augustas, Feliksas, Ignas, Julius, Justinas, Martynas ir kiti; Antanė, Donata, Julija ir Julė, Emilija, Liucija, Regina, Viktorija ir kiti.
    Germaniškos kilmės krikštavardžių didesni yra šie: Albertas, Bernardas, Eduardas, Henrikas, Karolis, Liudas, Pranas, Robertas, Vilius, Zigmas ir kiti; Ada, Bernardas, Genovaitė, Jadvyga, Liuda ir kiti.
    Iš Slaviškos kilmės krikštavardžių dažniausiai vartojami tokie: Balys, Bronius, Česlovas, Kazys, Stasys, Vacys ir kiti; Bronė, Česlova, Kazimiera, Stanislova, Vacė, Vlada ir kiti.
    Iš kitų kalbų (keltų, romanų) kilusių krikštavardžių Lietuvoje vartojama tik vienas kitas: Artūras ir Brigita(keltų), Ksaveras ir Elvyra (ispanų) ir taip toliau. Vartojimo Lietuvoje amžiumi kalendoriniai krikštavardžiai yra naujesni už senuosius lietuviškus vardus. Vartosenoje jie įsivyravo tik po krikščionybė įvedimo, bet visuotinai įsigalėjo tik XV a. pabaigoje. Tačiau, kaip manyti iš istorinių šaltinių, Lietuvoje jų vartota ir iki krikšto. Manoma, kad vardai Antanas, Andrius, Povilas, gauti per slavus, Lietuvoje vartoti dar XI a. Antai XIV a. pirmojoje pusėje Gedimino dukterys, tekėdamos už svetimtaučių, krikštijosi: dvi gavo Marijos vardą, kitos – Onos, Elzbietos ir Anastazijos. Jo sūnūs tapdami stačiatykiais, krikštyjosi tokiais vardais: Norimantas – Glebu, Jaunutis – Ivanu, Karijotas – Mykolu, Liubartas – Dimitrijum. To meto kilmingųjų luomo vardyno maišymąsi pailiustruoja Algirdo vaikų vardai. Visi vaikai, gimę iš jo pirmosios žmonos Marijos, stačiatkės iš Vitebsko, istoriniuose šaltiniuose minimi tik kriščioniškais vardais – sūnūs: Andriejus, Dimitrijus, Konstantinas, Vladimiras, ir Foedoras, dukterys: Feodora, Agripina. Bet, Algirdui tapus didžiuoju kunigaikščiu, iš antrosios žmonos Ulijonos, stačiatikės iš Tverės, gimę jo sūnūs jau turi lietuviškus vardus: Jogaila, Skirgaila, Kaributas, Lengvesnis, Karigaila, Švitrigaila ir Vygantas, bet dukterys, matyt, motinos noru vadinasi krikščioniškais vardais: Elena, Marija, Aleksandra.
    Vis dėlto iš rytų slavų iki oficialaus Lietuvos krikšto plitę stačiatikių vardai nesudarė pamato vėlesniai krikščioniško vardyno raidai. Ją nulėmė iš Lenkijos gautas katalikiškas krikštas. Kokie vardai paplito per krikštą, tiesioginių duomenų nėra. Tik iš 1401 – 1437 m. valstybinių aktų matyti, kad tuomet bajorai rašėsi tokiais vardais: devyni Jonai, keturi Mykalojai, Keturi Stanislovai, trys Andriejai, trys Jurgiai, trys Mykolai, trys Simeonai,...
Tokie vardai yra tarp dešimties dažniausiųjų dar ir XVI a. pabaigoje. 1539 – 1600m. laikotarpiu dažniausiai buvo tokie moterų valstiečių vardai: Ona, Sofija, Darada, Kotryna, Jadvyga, Agnietė, Barbora, Elzbieta, Elena, Margarita, o 1612m. Vilniaus miesto mergaitės krikštytos daugiausiai tokiais vardais: Ona,     Kristina, Kotryna, Morta, Ieva, Elzbieta, Darata, Marina, Raina, Sofija.
    Nesunku pastebėti, kad šie XV – XVI a. įsivyravo moterų ir vyrų vardai išlaikė tarp dažniausiai vartojamų net iki XX a. pirmosios pusės.
Kadangi Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kur vyravo katalikybė, buvo įsigalėjęs paprotys duoti vaikui jo gimimo dieną kalendoriuje įrašytą šventojo vardą, tai ilgainiui imta dažniau ar rečiau vartoti didesniąją dalį visų kalendorinių krikštavardžių. Daugumą tų vardų turi žmonės, įaugę į mūsų kultūros istoriją; jų daug mūsų klasikinėje grožinėje literatūroje, todėl rekomendaciniuose sąrašuose pateikiama apypilnė kalendorinių krikštavardžių nomenklatūra.

VARDŲ KULTŪROS PROBLEMOS

     Vardai sudaro kiekvienos kalbos žodyno dalį. Dėl savo specifikos, svarbiausia, dėl nuolatinio kitimo, kuris labai dažnai priklauso nuo įvairiausių subjektyvių bei atsitiktinių aplinkybių, vardai paprastai yra mažiau tyrinėjami negu kiti, pastovesni, vardyno sluoksniai, kaip antai vietovardžiai, pavardės ar panašiai. Dėl to lieka už nuolatinio stebėjimo akiračio ne tik specialinės vardų problemos, bet ir vardų kultūros dalykai. Tai aiškiai matyti ir iš mūsų pačių pavyzdžio. Periodinėje spaudoje, specialiuose kalbos kultūros leidiniuose, radio kalbos valandėlėse dabar gana daug vietos skiriama, pavyzdžiui, vietovardžių kultūrai. Tam reikalui leidžiami vietų vardų žodynai, sąrašai ir kita. O apie vardus rašoma ir šnekama kur kas mažiau.
Turint galvoje, kad vardas yra vienas pastoviausių ir akivaizdžiausių kiekvieno žmogaus įvardijimo atributų, vardų parinkimo, jų vartojimo, rašybos ir kiti dalykai rodosi itin svarbūs. Pažvelgus į šių dienų vardų sąrašus ir juos palyginus, sakysim, su XX a. pradžios, krinta į akis pirmiausia tai, jog vardų inventorius yra gerokai pasikeitęs. Pirmiausia, kaip sakyti, sumažėjo senųjų krikščioniškų vardų. Krikščioniškų vardų monopoliui, kurį bažnyčia turėjo ištisus šimtmečius, pirmą smūgį sudavė nacionalinio atgimimo sąjūdis. Su aušrininkais prasidėjęs lietuviškųjų vardų ,,atgaivinimas“ ir naujų kūrimas nesibaigia ir mūsų dienomis.
Naujų svetimų vardų Lietuvoje maždaug nuo 1950 iki 1970 metų ypač padaugėjo; apie 1970 metus daug kur jie sudarė 30 – 40% visų vardų. Greta minėtų ,,tarptautinių“ dygte dygsta vardai iš filmų, romanų, tearo ir kito. Antai Kapsuke 1968 metais populeriasias mergaitės vardas buvo Reda, šeštas pagal dažnumą – Jolita, septintas – Ilona,Dvyliktas – Inesa ir taip toliau. Tais pačiais metais Kybartuose iš 75 lietuvaičių 5 buvo pavadintos Edina. Vilniuje per 1968 m. pusmetį – iš 780 mergaičių atsirado 45 Jolantos ir panašiai. Vis dar daug pasitaiko Gitanų, Džionetų, Jolitų, Sandrų, Orestų ir panašių įmantrių vardų. Ypač tai gerai matyti iš 1974 – 1978 m. Plungės naujagynių vardų. Šiame mieste mirgėte mirga vardai, kurie sunkiai dera prie lietuviškų vardų tradicijos – Aksana, Aurika, Haidė, Oksana, Sonata, Taigina; Aidanas, Džeraldas, Edgaras, Edvinas, Ernijus, Richardas ir panašiai. Suprantama, vardo tikimą ir netikimą vartosenai nelengva aiškiai apibrėžti, nusakyti. Be to ir žmonių skonis yra taip pat nepastovus, kaip ir vardų mada. Todėl daug kas, kas šiandien rėžia ausį ir laužo liežuvį, rytoj gali tapti įprastu bei visiškai priimtinu lietuvių kalbos faktu. Ir vis dėlto, net su tokiomis didelėmis nuolaidomis, tolerantiškai žiūrint į vardų parinkimą, skonis ar, greičiau, faktas ir čia yra būtinas.
    Plungės gyventojų vardai, kad ir kokie jie būtų, žinoma, yra tik pavyzdys. Tokių ar panašių vardyno kultūros tendencijų galėtume rasti ir kiekvieno kito miesto, miestelio ir net kaimo vardyne. Nauji svetimi vardai plūsta, kaip minėta, daugiausia vietoj senųjų krikščioniškų vardų, ypač jų pilnųjų formų. Todėl lietuviškų vardų procentas išlieka, kaip buvo matyti ir iš aptartųjų pavyzdžių, gana didelis. Lietuviški vardai yra, labai sąlygiškai imant, dvejopi: senieji vardai, tarp jų dvikamieniai, ir visai nauji, kuriami žmonių pagal individualų skonį.
Tarp lietuviškų vardų gana didelis procentas yra naujesnių ,,dirbtinių“ vardų. Dabar madinga ,,sugalvoti“ vardą, bet kadangi fantacija ne visada pralenkia norus, tai ir randasi vėl vienodi, o kartais ir ne visai vykę naujadarai: Žibytė, Nerija, Ugnė, Žydrūnas, Ąžuolas, Teisutis ir panašūs. Iš viso lietuviškų vardų – senųjų tautinių bei naujųjų ,,dirbtinių“ – vartota nuo 40 iki 70%.
Vardų skaičiaus bei inventoriaus kitimas – nuolatinis procesas, vykstąs visais laikais ir visose kalbose. Tačiau istoriniai šio šimtmečio pasikeitimai šį procesą žymiai paspartino. Reikia apgailestauti, kad esminiai lietuvių vardų pasikeitimai vyko, iš dalies ir tebevyksta be jokios kontrolės ir reguliavimo. Todėl randasi neskoningų naujų vardų, lengvai pasiduodama netikusiai madai, ne visada paisoma, kad vardas nedarytų vaikui gėdos. Kaip jau buvo minėta, nėra taip paprasta pasakyti, kuris vardas geras, kuris – blogas. Čia trūksta ne tik vardų estetikos, bet ir grynai lingvistinių vardų tyrinėjimų. Tačiau ir tokiomis sąlygomis galima daug daugiau padaryti, kad mūsų vardų fondas keistųsi į gerą pusę. Norisi atkrepti akis į dar vieną, tiesa, neesminę mūsų vardų negerovę – į vardus, oficialiai vartojamus mažybine forma. Tokių vardų būta iš seno. Kiti jų tik tokie ir įprasti. Ne apie juos norima kalbėti, o apie tokias malonines oficialias vardų formas kaip Gintarėlis, Aušrelė, Raselė, Linutė ir panašiai. Tėvai, oficialiai į dokumentus įrašydami vardų malonines bei mažybines formas, matyt, kartais negalvoja, kad tie Gintarėliai ir Raselės išaugs į Gintarus ir Rasas, o vardai oficialiai turės būti rašomi su priesagomis –ėlis, -elė,. Ir apskritai, aiškiai emociškai nuspalvintų oficialių vardų reikėtų vengti.
    Čia aptartų vardyno ,,Lietuviškų vardų kilmės žodynas“ sluoksnių kiekybinis santykis, veikiamas mados, nuolat kinta. Atrodo, kad šiuo metu gausiausi yra naujųjų ir senųjų lietuviškų vardų sluoksniai, trečioje vietoje – kalendoriniai krikštavardžiai, ketvirtoje – naujieji skolintiniai vardai. Kiekviename iš šių skyrių mes galėjome sužinoti, kokie yra mūsų vardai, ar jie yra lietuviški ar atėję iš kitų tautų, jei iš kitų tautų tai iš kokių kalbų jie kilę, ką reiškia mūsų lietuviški, užsenietiški vardai, iš kur atsirado nežinomi vardų dariniai ar trumpiniai, kada maždaug Lietuvoje buvo pradėti vartoti vieni ar kiti vardai. Viską mes galim sužinom tik parskaitę tą vardų žodyną, arba internete. Tad kai gimsta vaikas, kiekvienas gali pasirinkti ir duoti vaikui tokį vardą, kuris atspindėtų jį, arba, kad pasakytų koks jis bus.