Faktai, straipsniai, foto, naujienos, žinios

 
AVINAS (03 21 – 04 20)
 
Pirmasis Zodiako ženklas. Kai Saulė iš pietų pusrutulio perslenka į šiaurės, naktis susilygina su diena - gamtoje prasideda pavasaris, taip pat naujieji Saulės metai. Ima busti augmenija ir kita gyvybė. Kentėjusi ir vos rusenusi žiemą, ji staiga prasiveržia į žemės pavišių. Todėl pirmasis Zodiako mėnuo, kartu ir ženklas, - tai prabudimo ir veržiaus suklestėjimo laikotarpis. Tai ir simbolizuoja Avinas. Saulė Avino ženklu keliauja nuo kovo 19-21 iki balanžio 18-19 dienos.
Avino žvaigždynas mažas ir neišvaizdus. Kovo ir balandžio mėnesiais jis virš mūsų pakyla dieną. Jį pamatyti galima vėlų rudenį, o geriausiai - kokia savaitė prieš Naujuosius Metus. Tada jis šviečia beveik dangaus viršuje ( truputi į vakarus nuo pietų linijos ). Daug kas nežino, kad Avino žvaigždynas ir ženklas jau seniai nebesutampa. Mat Žemės ašis šiek tiek svyruoja ir jos galai per tūkstančius metų padaro retą erdvėje. Mes gi regime, kaip lėtai šiaurės ir pietų ašigaliai danguje slenka nuo vienų žvaigždynų prie kitų. Slenka tarp žvaigždžių ir Saulės metų pradžios bei Avono ženklo pradžios taškas. Per porą tūkstančių metų jis perslinko Žuvų žvaigždynu ir jau keliasdešimt metų yra Vandenio žvaigždyne. Pasak Zodiako žinovų, baigėsi kurti naujas Zodiako ženklų prasmes, bet vargu ar tai teisinga, nes ir Avino, ir kiti ženklai Saulės atžvilgiu kokiose vietose buvo, tokiose ir liko, ir Avinas tebereiškia pirmąjį bundančios augmenijos mėnesį. Jis nuo senovės pradeda naujuosius Saulės metus ( šiaurės pusrutulyje ), kosminį gyvybės ratą. Todėl jis yra atgimimo ženklas.
 
 
JAUTIS (04 21 – 05 21)

Antrasis Zodiako ženklas. Tai kiek kilniau pavadintas Jautis. Seniau šis ženklas ir buvo vadinamas Jaučiu - toks vardas geriau išreiškia antrojo ženklo prasmę. Saulė į Taurą patenka balandžio 20 dienos. Net ir blogą pavasarį žemė jau būna įšilusi, augmenija sužaliavusi. Vaisinga dirva jau sudaiginusi sėklą. Gyvūnijos pasaulyje sujudimas - laikas sukti lizdus, rinktis pačias, rūpintis vaikeliais. Todėl arimo jautis - kilniausias gyvulys, nuo senovės žmogaus maitintojas - yra antrojo ženklo valdovas. Bet Tauras - tai ir bulius, ir karvė. Tad visiškai paprastai ir lengvai galime suprasti, kad Tauras yra žemės ir vaisingumo ženklas.
Tauro žvaigždynas didelis ir ryškus. Jo ieškoti reikia ne balandžio ar gegužės mėnesį, nes tuomet į mūsų dangų jis pakyla dienomis, o gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje. Lengviausia jį rasti pagal skaisčiausią žvaigždę Aldebaraną. Jis šviečia aukštai danguje, kiek į vakarus nuo Paukščių Tako. Geromis akimis prie jo įmanoma įžiūrėti mažą žvaigždžių debesėlį - Plejadas.
 
 
DVYNIAI (05 22 – 06 21)

Trečiasis Zodiako ženklas. Juo saulė keliauja nuo gegužės 21 iki birželio 20 dienos. Mums - tai vasara, o astronomams - tik trečiasis pavasario mėnuo. Betgi kur pasidairysi - žaluma jau klesti, nemaža gyvūnų jau šokinėja aplink mažiukus savo įpėdinius. Vaikučių mėnuo, ne kitaip. Štai ir jo ženklas - du rankomis susikibę vaikai Dvyniai. Tai linksmos, nerūpestingos būties laikotarpis.
Dvi ryšiausios šio žvaigždyno žvaigždės - Kastoras ir Poluksas. Pavadinimai paimti iš graikų mitologijos: tai - pusdievių dvynių vardai. Žvaigždės išsidėstę aplinkui tarsi sudaro dvynių formas. Jų kojos įmerktos į dangaus upę - Paukščių Taką. Lietuvoje šis vaigždynas geriausiai matomas žiemą, sausio ir vasario mėnesiais, vidurnaktį. Kastoras ir Poluksas šviečia aukštai danguje, truputį į rytus nuo Paukščių Tako, jei žiūrėsime pietų linkme.
 
 
VĖŽYS (06 22 – 07 22)

Ketvirtasis Zodiako ženklas. Vėžys - astronominės vasaros pradžia, pispasis jos mėnuo, nors mums atrodo - jau mūsų trumpos vasarėlės vidurys. Juk Vėžys tęsiasi nuo birželio 21 iki liepos 22 dienos - Lietuvoje pats gamtos bujojimas, pačios atostogos ir net pirmasis derlius. Tačiau astronomams - tik vasaros pradžia. Saulė po trumpiausios nakties pakyla jau truputėlį žemiau negu prieš dieną, taigi pradeda lėtą kelionę į pietų pusrutulį. Senovėje sakyta: Saulė pradeda judėti atbula kaip Vėžys. Užtat šis periodas, šis ženklas ir turi Vėžio vardą. Kadangi Saulė ima trauktis, artindama žiemą, Vėžys laikytas lemtingu ir menančiu atšiaurų laiką.
Vėžio žvaigždynas visiškai menkutis. Geidžiantysis jį žūt būt pamatyti privalo surasti Dvynių žvaigždyne ryškiausias žvaigždes - Kastorą ir Poluksą. Į rytus nuo jų kelios silpnos žvaigždės ir yra Vėžys. Kas pagalvotų, kad kitados menkame Vėžyje, kai oras buvo giedresnis, o žmonių akys stipresnės, būdavo įmanoma pastebėti didelį silpnučių žvaigždelių sambūrį - šviesią dėmę, kuris vadintas Ėdžiomis. Iš abiejų pusių prie Ėdžių švyti po silpną žvaigždelę. Jų vardai - Asiliukai. Pagal Ėdžių ir Asiliukų ryškumą senovėje spręsta apie būsima orą.
 
 
LIŪTAS (07 23 – 08 23)
 
Penktasis Zodiako ženklas. Liūtas, išsitiesęs karštame smėly, - saulėto vidurvasario simbolis. Tiesa, Saulė Liūto mėnesį jau yra gerokai nusileidusi pietų link, bet Zodiako sistemoje - tai jos visagalybės periodas. Liūto ženklo pradžia - liepos 23, pabaiga - rugpjūčio 22 diena. Liūtas - gyvulių karalius, valdžios simbolis, o Saulė - mūsų mažojo žemiškojo kosmoso valdovė. Mes esame nuo jos absoliučiai priklausomi.
Jis lengvai randamas danguje, nes turi skaisčią žvaigždę Regulą (lietuviškai - karaliuką). Geriausia Liūto ieškoti kovo mėnesio naktimis. Sulaukus vidurnakčio, Didieji Grįžulo Ratai kabo aukštai, beveik tiesiai ant įsivaizduojamos linijos šiaurė - pietūs, o Liūtas yra ant tos pačios linijos, tuoj už Grįžulo Ratų į pietus. Regulas spindi kiek į vakarus nuo linijos.
 
 
MERGELĖ (08 24 – 09 23)
 
Šeštasis Zodiako ženklas. Juo Saulė kelias eina nuo rugpjūčio 23 iki rugsėjo 22 dienos. Tai jau astronominės vasaros pabaiga, derliaus nuėmimo metas. Saulė pakyla pastebimai žemiau negu dar prieš mėnesį naktys gerokai pailgėje, rytai vėsūs, o jei saulėti, - sužiba tūkstančiai voratinklių, prikabintų prie kiekvieno stagaro. Jokį kitą mėnesį taip aiškiai nepastebimas reiškinių praeinamumas, kasdieninis laiko tekėjimas. Tai melancholiškas, liūdnas metas, ir jį valdo būtent paslaptinga Mergelė.
Mergelės žvaigždynas didelis, bet blankus. Jis teturi vieną papuošalą - skaisčią žvaigždę Spiką. Geriausia jo ieškoti balandžio mėnesį, sulaukus vidurnakčio. Žiūrime į pietus, išilgai šiaurės - pietų linijos: pati ryškiausia žvaigždė prie linijos, virš pietų horizonto, ir yra Spika. Kitos Mergelės žvaigždės išmėtytos aukščiau Spikos.
 
SVARSTYKLĖS (09 24 – 10 23)
 
Septintasis Zodiako ženklas. Svarstyklės kalba apie lygsvarą, nes pirmoji šio ženklo diena - tai rudens lygiadienis. Kai Saulė įslenka į šį ženklą, vieną parą diena lygi nakčiai. Po jos naktis kaskart labiau įsiviešpatauja, tamsa nugali šviesą. Senovėje tai atrodė labai reikšmingas Saulės kelionės tarp žvaigždžių etapas. Svarstyklės tęsiasi nuo rugsėjo 23 iki spalio 22 dienos. Tai pirmasis ženklas, kai Saulė yra po dangaus pusiauju, kitaip tariant, pietų pusrutulyje.
Svarstyklių žvaigdžynas mažas, neįdomus ir visiškai nepanašus į svarstykles. Jį įmanoma rasti kartu ieškant Mergelės arba Skorpiono žvaigždyno. Gegužės mėnesį palaukus iki vidurnakčio, Svarstyklės yra ant linijos šiaurė - pietūs, netoli pietų horizonto. Tai kelios silpnos žvaigždelės tarp skaisčios Spikos ( į vakarus ) ir Antareso Skorpiono žvaigždyne ( į rytus ).
 
 
SKORPIONAS (10 24 – 11 23)

Skorpionas žodiako juostoja užima aštuntąją vietą Tai laikotarpis nuo nuo spalio 23 iki lapkričio 21 dienos. Tai nėra toks jau liūdnas periodas. Kas sušildo tavo širdį? Nuodingo gyvio vardu pavadintas ženklas… Artėja žvarbi žiema… Nors Lietuvoj to žvarbumo nelabai J Visi šie įvaizdžiai gerai nuteikia, jeigu žmogus nori, kad gerai nuteiktų ir nepasiduoda niūrumui.. Skambus vardas - Skorpionas. Gal  šis ženklas ir sutelkia visą dangaus ir žemės blogį, bet daugiau jo suteikia žmogus. Nė vienas Zodiako ženklas nei blogesnis, nei geresnis už kitus. Todėl ir Skorpionas parodo  tam tikrą periodą ir tam tikrą žmonių rūšį su įvairiomis savybėmis.
Skorpionas - didelis ir gana ryškus žvaigždynas. Jo ryškiausia žvaigždė - rausvas Antaresas (graikai Aresu, arba Arėju, vadino Marsą, tad Antaresas - priešingasis, arba antrasis, Marsas ). Lietuvoje Skorpionas nepakyla aukštai, Geriausiai jis matomas būna gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, taigi, kai naktys trumpiausios ir šviesiausios Lietuvoje. Gegužės pabaigoje apie antrą valandą nakties Antaresas matomas kiek virš horizonto, pačiuose pietuose.
 
ŠAULYS (11 24 – 12 21)

Devintasis Zodiako ženklas. Baigiasi ruduo: Saulė slenka Šauliu nuo lapkričio 22 iki gruodžio 21 dienos. Šio periodo oras vargu ar geresnis kaip Skorpiono, bet ženklo vardas skamba nepalyginamai kilniau, žada jėgą, laimę, garbę. Tačiau kaip Skopionas turi gerų savybių, taip Šaulys turi blogų, kuriomis gali sugadinti geriausiai užraugtą tešlą.
Šaulio žvaigždynas neturi ryškių žvaigždžių, nors yra gražus pažiūrėti ir įdomiai išdėstytas. Deja , Lietuvoje beveik neįmanoma jo pamatyti. Šaulys tepakyla trupučiuką virš Žemės vasaros naktimis, kai tie pietiniu horizontu nuolat tvyro lengva šviesi miglelė. Tad Šaulio gerbėjams patartina nuvykti kur nors į kalnus ir žvaigždynu gėrėtis nuo jų.
 
 
OŽIARAGIS (12 22 – 01 20)

Dešimtasis Zodiako ženklas. Jo laikas - nuo gruodžio 22 iki sausio 19 dienos. Taigi žiema, kuri iš tiesų jau kelios savaitės siaučia mūsų krašte, pagal astronomiją tik prasideda kartu su ilgiausia metų naktimi. Tiesa, pastaraisiais metais pastebime, kad gruodžio beveik negalime pavadinti žiemos mėnesiu - jis šlapias, nešaltas, be gruodo, nuo kurio ir vardą gavo. Žiema slenka pavasario link, labiau atitikdama Zodiako ženklus.
Ožiaragio žvaigždynas nemažas, bet silpnas. Todėl jo iškoti gali ryžtis tik entuziastai, laikantys jį gimtuoju ( primename jiems, kad Zodiako ženklas Ožiaragis seniai nebesutampa su šiuo žvaigždynu; Tuomet Saulė keliauja Žiaragio ženklu, ji spindi Šaulio ir Skorpiono žvaigždynuose ). Ožiaragio žvaigdžynas tiesiai pietų pusėje būna rugpjūčio vidurnakčiais, mažai pakilęs virš horizonto. Papildomai trukdo šiltas nuolat judantis požemio oras, pro kurį tenka žiūrėti į Ožiaragį. Labai trokštantiems pamatyti savo žvaigždyną patartina, kaip ir Šaulio stebėtojams, pakeliauti į pietus ir kopti į kalnus ( beje, rinktis tokį, nuo kurio pietų vaizdo niekas neužstotų ).
 
VANDENIS (01 21 – 02 19)

Vienuoliktasis Zodiako ženklas. Saulė jos skrieja nuo sausio 20 iki vasario 18 dienos. Kai 15 - 16 amžiuje Zodiako ženklai pagal įvairius požymius buvo skirstomi pasaulio valstybėms, Vandenis tapo Lietuvos (ir kelių kitų toje pačioje laiko juostoje esančių valstybių ) ženklų. Pataikyta neblogai - drėgmės, iš dangaus dažnai besipilančio vandens šalis globojama Vandenio, kurio atvaizdas paprastai - vyriškis, iš ąsočio liejantis vandenį.
Vandenio žvaigždynas didelis, tik sudėtas iš neryškių žvaigždžių, niekad nepakylančių aukštai virš pietinio dangaus krašto. Norint pamatyti Vandenį, reikia laukti giedrios nakties rugsėjo pabaigoje, išeiti vidurnaktį ir žiūrėti tiesiai pietų kryptimi. Prie horizonto mirguliuojančios žvaigždelės ir yra Vandenis.
 
 
ŽUVYS (02 20 – 03 20)

Paskutinis, dvyliktasis Zodiako ženklas. Saulė baigia metinę kelionę Zodiako ratu. Tuo pačiu baigiasi gyvybės augimo ir mirties ciklas - tik tam, kad prasidėtų vėl. Šis ženklas pavadintas palyginti nelauktu vardu - Žuvimis. Tuoj pat pamatysime, kad ir nebyliosios Žuvys gali daug sakyti apie baigiamąjį gamtos ir žmogaus charakterio evoliucijos periodą. Žuvų ženklu Saulė keliauja nuo vasario 19 iki kovo 18 - 20 dienos.
Žuvų žvaigždynas tik tuo ir įdomus, kad yra ant Saulės kelio. Jis neturi ryškių žvaigždžių ir tarp aplinkinių gražių žvaigždynų visiškai nepatraukia akies. Norintieji gali jį rasti ant šiaurės - pietų linijos tamsioms spalio naktimis, apie vidurnaktį. Po Paukščių Taku spindi kelios ryškios žvaigždės ( žiūrint į pietus ), o tuoj po jomis apytuštė vieta ir yra Žuvys.   
Dėl Žemės sukimosi apie savo ašį mums atrodo, kad sukasi žvaigždėtas dangus. Žemės Šiaurės pusrutulio vidutinėje geografinėje platumoje esantis stebėtojas, atsistojęs veidu į pietus, mato, kad žvaigždės rytuose teka ir kyla; aukščiausiai virš horizonto jos pakyla dangaus pietinėje pusėje ir nusileidžia vakaruose. Taigi žvaigždės danguje slenka pagal laikrodžio rodyklę – iš kairės į dešinę. Įdėmiai stebint, galima įsitinkinti, kad Šiaurinė žvaigždė beveik nekeičia savo vietos horizonto atžvilgiu. Visos kitos žvaigždės per parą apibrėžia apskritimus, kurių centras yra arti Šiaurinės. Nemėnesėtą naktį nuo galima įsitikinti paprastu bandymu. Nustatytas į „begalybę“ fotoaparatas nukreipiamas į Šiaurinę žvaigždę ir šioje padėtyje gerai įtvirtinamas. Visiškai atidarius objektyvą, atveriamas užraktas ir taip paliekama pusvalandžiui arba valandai. Išryškintoje nuotraukoje matomi bendracentriai lankai – žvaigždžių judėjimo pėdsakai. Bendras tų taškų centras – taškas, kuris, Žemei sukantis per parą, lieka vietoje, - sąlygiškai vadinamas dangaus šiaurės ašigaliu. Šiaurinė žvaigždė yra labai arti jo. Diametraliai priešingas jam taškas vadinamas dangaus pietų ašigaliu. Šiaurės pusrutulyje jis yra arčiau horizonto.
Dangaus sukimąsi per parą patogu nagrinėti pagal matematinę konstrukciją – dangaus sferą. Tai – tariamojo bet kurio spindulio sfera, kuruos centras yra stebėjimo taške ir kurios paviršiuje yra projektuojamos regimosios visų šviesulių padėtys.
  Saulės sistemą sudaro Saulė, didžiosios planetos, mažosios planetos, arba asteroidai, kometoidai, meteroidai ir tarplanetinės dulkės. Devynios didžiosios planetos – Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas – skrieja aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje. Jų orbitos – artimos apskritimui elipsės. Minėtų planetų ir Žemės orbitų plokštumos nedaug skiriasi, visos jos juda dangumi netoli ekliptikos, perd tuos pačius Zodiako žvaigždynus.
Jei  saulės sistemos mastelį sumažintume 10 milijardų kartų, tai Saulė atrodytų kaip 14 cm skersmens arbūzas, per 6 m atstumą aplink jį skries pusės aguonos dydžio Merkurijus, per 11 m ir 15 m – du aguonos grūdeliai Venera ir Žemė, per 23 m – pusės aguonos grūdelio dydžio Marsas, per 78 ir 140 m – du lazdyno riešutai Jupiteris ir Saturnas, per 290 m ir 450 m atstumą – perpus mažesni rutuliukai Uranas ir Neptūnas, o dar toliau, už 600 m, - pusės aguonos grūdelio dydžio Plutonas. Palyginamieji Saulės ir planetų dydžiai paveikslėlyje:
 
Planetos skrieja aplink Saulę nevienodu greičiu – kuo toliau nuo Saulės planeta, tuo jos greitis mažesnis. Žemė, skriedama aplink Saulę, lenkia Marsą, Jupiterį, Saturną, Uraną, Neptūną ir Plutoną, o nuo Merkurijaus ir Veneros atsilieka. Dėl to planetų regimieji keliai dangaus sferoje atrodo sudėtingi – kartais jo skrieja iš vakarų į rytus (tiesioginis judėjimas), kartais – iš rytų į vakarus (atbulinis judėjimas). Būdingas planetų, Žemės ir Saulės tarpusavio išsidėstymas erdvėje vadinamas konfigūracija. Planetos, kurių orbitos yra arčiau Saulės negu Žemės orbita, vadinamos vidinėmis, o kurių orbitos yra toliau nuo Saulės – išorinėmis. Vidinės planetos yra Merkurijus ir Venera, o išorinės – Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas. Taigi yra skiriamas vidinis ir išorinis planetų regimieji judėjimai žvaigždėto dangaus sferoje. Jo nereikia painioti su planetų judėjimu dangumi per parą. Dėl Žemės sukimosi apie ašį planetos, kaip ir žvaigždės, saulė bei Mėnulis, kiekvieną parą teka rytuose ir leidžiasi vakaruose. Saulės sistemos vidinės planetos Merkurijus ir Venera skriedamos gali atsidurti tarp Žemės ir Saulės arba anapus Saulės. Šios padėtys vadinamos apatine arba viršutine jungtimis. Tuo metu planeta yra nematoma, nes ji skendi Saulės spinduliuose. Retkarčiais apatinės jungties metu Venera arba Merkurijus gali projektuotis į Saulės diską. Tada įvyksta vadinamasis planetos tranzitas per Saulę. Labiausiai nuo saulės į rytus nutolusi planeta yra matoma sutemus vakarų dangaus pusėje. Ši padėtis vadinama rytų elongacija. Tuo tarpu Merkurijus nutolsta nuo Saulės ne daugiau kaip 280, o Venera – ne daugiau kaip 480. Taigi Merkurijus būna visada netoli Saulės ir norint jį pamatyti reikia žinoti jo pasirodymo laiką ir vietą. Pasiekęs elongaciją, jis būna nulinio ryškio ir matomas apie 1 val. Venera matosi puikiai, nes didžiausio spindesio metu pasiekia – 4 ryškį, tampa kelis kartus šviesesnė net už šviesiausias žvaigždes. Kai Venera matoma Saulei leidžiantis, ji vadinama Vakarine, o Saulei tekant – Aušrine. Jos matomumo periodai trunka kelis mėnesius.
Vidinių planetų, kaip ir Mėnulio, iš Žemės matomos įvairios fazės. Planeta, po viršutinės jungties pasirodžiusi vakaro žaroje, yra toli anapus Saulės, jos regimumo skersmuo mažas, o fazė artima pilnačiai, nes Saulė apšviečia visą į mus atgręžtą planetos pusrutulį. Į rytų elongaciją artėjančios planetos nuotolis nuo Žemės mažėja, nes ji vejasi Žemę skriedama savo orbita greičiau. Elongacijos metu Saulė apšviečia tik vakarinę planetos pusę, ir ji atrodo kaip priešpilnis Mėnulis, o jos regimasis skersmuo būna daug didesnis negu tuoj po viršutinės jungties. Po rytų elongacijos planeta ima judėti atbulai, t.y. į vakarus, Saulės link. Kartu ji artėja ir prie Žemės – jos regimasis skersmuo vis didėja, o išvaizda panašėja į jauno Mėnulio pjautuvą. Tarp Saulės ir Žemės skriejanti planeta nematoma dėl dviejų priežasčių: pirma, Saulė apšviečia tik priešingą Žemei jos pusę, o į mus atsukta tamsioji pusė, antra, planeta yra labai arti Saulės ir skęsta jos spinduliuose. Praskriejusi tarp Žemės ir Saulės (po apatinės jungties), planeta pasirodo rytmečio aušroje. Jos regimasis skersmuo toks pat didelis kaip ir prieš jungtį, bet saulė apšviečia kairiąją (rytinę) planetos pusę, todėl ji matoma pjautuvo pavidalo, kaip Mėnulio delčia. Planeta juda Zodiako žvaigždyno atbuline kryptimi, todėl pasiekia vakarų elongaciją. Jos nuotolis nuo Žemės didėja, regimasis skersmuo mažėja, o fazė pilnėja. Ties vakarų elongacija matoma maždaug pusė apšviesto planetos paviršiaus. Po to planetos kelias dangumi vėl pasuka į rytus, ji artėja prie Saulės ir dingsta anapus jos.
Skiriami du su planetų skriejimo aplink Saulę periodai (kalbėdami apie Mėnulį, juos vadiname mėnesiais): žvaigždinis ir sinodinis. Žvaigždinis periodas yra laiko tarpas, per kurį planeta sugrįžta į tą pačią vietą tarp žvaigždžių. Tai tikrasis planetos apskriejimo aplink Saulę periodas. Sinodinis periodas yra laiko tarpas tarp dviejų vienodų planetos konfigūracijų, pavyzdžiui, tarp dviejų gretimų apatinių jungčių arba rytų elongacijų. Sinodiniai vidinių planetų gerokai ilgesni už žvaigždynus. Pavyzdžiui, Veneros apskriejimo aplink Saulę žvaigždinis periodas yra 224,7 paros, p tarpai tarp dviejų vakarinių planetos pasirodymų – beveik 584 paros, arba 1,6 metų.
 
Išorinių planetų orbitos yra toliau nuo Saulės negu Žemės orbita, todėl jos kartais gali būti matomos priešingoje dangaus pusėje negu Saulė arba anapus Saulės. Kai Saulės ir planetos kryptys priešingos, sakoma, kad planeta yra opozicijoje, o kai jos maždaug sutampa – jungtyje. Kartasi planeta, Žemė ir saulė išsidėsto taip, kad tiesės, jungiančios planetą su Saule ir Žeme, sudaro statųjį kampą. Tokia planetos padėtis vadinama kvadratūra. Ji būna rytinė ir vakarinė.
Visos išorinės planetos daugiausia laiko juda. Zodiako žvaigždynais iš vakarų į rytus, t.y. tiesiogine kryptimi. Kuo toliau yra planeta, tuo lėčiau ji juda. Visus Zodiako žvaigždynus ji apskrieja per žvaigždinį periodą, kuris yra tikrasis planetos kelionės aplink Saulę periodas.
Žemė skrieja aplink Saulę greičiau negu kitos išorinės planetos. Dėl to kai planeta artėja prie opozicijos, Žemė ją vejasi, opozicijos metu praskrieja arčiau jos, po to palieka ją. Dėl šios priežasties regimasis išorinių planetų takas žvaigždėto dangaus fone yra sudėtingas: artėdama prie opozicijos, planeta Zodiako žvaigždynais iš vakarų į rytus slenka vis lėčiau, po to sustoja ir pasuka atgal darydama kilpą. Netrukus po opozicijos vėl juda tiesiai. Opozicijos metu planeta matoma priešinga Saulei kryptimi, taigi virš horizonto išbūna visą naktį.