search

 
 
 
 
Previous article Next article Go to back
       

Pinigai. Bankai ir idėliai

KAIP ATSIRADO BANKAI

Šiuolaikinės bankininkystės pradžia sietina su juvelyro – auksakalio veiklos išsiplėtimu ir juvelyro tapimo bankininku.
Auksakalys (juvelyras) dirbdavo su vertingais daiktais. Tokiam žmogui reikėdavo padidinto saugumo, tiek fizine, tiek politine, teisine prasme. Juvelyras darydavo papuošalus neeiliniams žmonėms. Dažnai tai būdavo vienos tautybės žmonės, kurie siekdavo užsitarnauti valdovų pagarbą. Jis turėdavo gilius rūsius, galimybes paslėpti turimą auksą ir sidabrą. Tai žinodami kiti žmonės (kalbama apie turtingus), būdavo linkę laikyti savo tauriąsias atsargas (bent dalį) pas juvelyrą. Juvelyras galėdavo mokėti, ypač vėliau, tam tikrą mokestį, tuo atveju jeigu aukso savininkas sutinka, kad bent dalis jo aukso būtų paskolinta tretiesiems asmenims. Bankininkas išrašydavo banknotą, kuriame būdavo surašomos sąlygos. Bankininko profesija niekada nebuvo labai saugi. Bankininkas mąstydavo kaip įmanoma paskolinti kuo daugiau, nes kuo daugiau paskolinsi, tuo daugiau pelno grįš. Iš kitos pusės, jei paskolinsi visą auksą ir turtą ir netikėtai valdovai ateis pasiimti to aukso ir to jie negalės padaryti, nes aukso nėra, juvelyro – bankininko lemtis aiški. (kalbama apie viduramžius). Jau tuo metu, būsimasis bankininkas suprato, kad dalį laikomo aukso ar sidabro reikia laikyti kaip rezervą, tam atvejui, jeigu jo savininkai netikėtai ateitų pasiimti savo turto. Iš šito suvokimo ir kildinamas dalinio rezervavimo principas bankininkystėje – negali išskolinti visko, dalį reikia rezervuoti. Tačiau tai tik principas, kiekvienas žmogus, kiekvienas juvelyras – bankininkas sprendė kiek, kokią dalį reikia pasirinkti ir kokią skolinti. Ir tuometinės ir dabartinės bankininkystės silpnybė yra, ta, kad jeigu tuo pačiu metu ateitų visi indėlininkai atsiimti savo turto, tai bankas tuo momentu iš karto bankrutuotų.
Ilgainiui bankininkystė atsiskyrė nuo juvelyrikos, bankininkystė tapo savarankišku verslu. Bankas renka indėlius iš namų ūkių, verslo ir surinktas lėšas skolina. Palūkanos, kurias bankas moka indėlininkui yra mažesnės už palūkanas, kurias Bankui moka juo kredituojamas subjektas. Tas skirtumas tarp minėtų palūkanų sudaro bendrąjį banko pelną. Bankas ne tik tarpininkauja kredite, jis taip tarpininkauja atsiskaitymuose.

Komerciniai bankai (KB) yra pagrindiniai finansiniai tarpininkai, priimantys gyventojų ir verslo fimų indėlius ir teikiantys paskolas. KB veiklą parodo jo balansas, kuris susideda iš aktyvų ir įsipareigojimų. Aktyvai – tai, kas priklauso bankui, jo turima vertė. Įsipareigojimai – tai ką bankas skolingas kitiems supbjektams. Skirtumas tarp aktyvų ir įsipareigojimų yra banko grynoji vertė arba nuostoliai.

Indėliai

Indėlis indėlininko pinigų, laikomų komerciniame banke, skyriuje arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant sukauptas palūkanas).

Palūkanos – pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jos skaičiuojamos kaip metinis dydis išreikštas procentais nuo paskolintos pinigų sumos.Skirtingoms indėlių rūšims nustatomos skirtingos palūkanų normos. Kadangi neterminuoti indėliai yra lengviausi ir greičiausiai atsiimami, tai jiems taikoma didžiausia rezervo norma (8 -10% visų indėlių), kadangi terminuoti indėliai yra sunkiau atsiimami, tai jiems skiriami 3 -5 % šių indėlių sumos.
Jei didėja taupomųjų indėlių palūkanos, didėja ir šiandieninio vartojimo alternatyvieji kaštai. Mažėjant palūkanoms, didėja šiandieninis visuomenės vartojimas ir mažėja taupymas.

Palūkanų normos panaudojimas ekonomikai valdyti

Kontroliuodamas pinigų kaštus – jų palūkanų normą – centrinis bankas (CB) gali daryti įtaką ekonominiam augimui. Pavyzdžiui, didindamas trumpalaikių paskolų palūkanų normą, CB skatina bankus teikti mažiau kreditų, taigi mažėja pinigų suma, reikalinga verslo plėtimui bei vartotojų sąnaudoms. Priešingai, mažindamas šias palūkanų normas, CB skatina ekonominį aktyvumą.
Kad kredituotų vartotojus ir verslininkus, bankai dažniausiai pinigų skolinasi iš CB. Kai CB nutaria keisti savo diskonto normą, palūkanų norma šalyje beveik visuomet prie to pakitimo prisitaiko. Tarpbankinių paskolų palūkanų norma – vadinama Federalinių fondų norma JAV ir tarpbankine norma Europoje – yra linkusi kilti kiekvieną kartą, kai bankai turi mokėti daugiau, pinigus skolinami sau.
Visos palūkanų normos viena su kita susijusios, nes pinigai, kaip ir daugelis prekių, yra tarpusavyje keičiami, t.y. palūkanų normos pasikeitimas, paskelbtas Vašingtone, paveiks palūkanų normą Singapūre.
Tarptautinėse pinigų rinkose palūkanų normos yra kaip ekonominės veiklos širdies plakimas, reguliuojantis ekonomikos augimą pasaulio mastu. Todėl šalies vartotojai ir verslininkai gali būti tiesiogiai paveikti, darant sprendimus CB, esančiame kitoje pasaulio dalyje. Užsienio investicijų pinigai gali plūstelėti akimirksniu arba gali būti išimti taip pat staigiai, jei vienos šalies palūkanų normos neišlaiko tam tikro santykio su kitų pasaulio šalių palūkanomis.
 
Previous article Next article Go to back
.
To top