Faktai, straipsniai, foto, naujienos, žinios

    XIX amžius yra vadinamas aukso standarto era, nors detalesnė analizė rodo, kad daugelyje šalių šis terminas labiau dera 1880 – 1913 m. laikotarpiu. Valstybės naudojo aukso standartą, kai šalies įstatymai reikalavo, kad pagrindiniai bankai ir finansų įstaigos apmokėtų ar išpirktų savo išleistus piniginius įsipareigojimus tvirta kaina, nustatytu pinigų vieneto paritetu – atitinkamu aukso kiekiu. 1879 m. sausio mėn. pradžioje Jungtinės valstijos vėl grįžo prie aukso standarto, kurio 1863 m. buvo atsisakiusios. JAV komerciniai bankai vėl buvo įpareigoti konvertuoti savo piniginius įsipareigojimus į auksą. XIX a. antrosios pusės pagrindinių šalių piniginių vienetų ir aukso paritetai parodyti 1 lentelėje (kartu pateikiama pagrindinių valiutų kaina JAV doleriais).    
                                                                               
1 lentelė. Pagrindinių valiutų paritetai pagal aukso standartą

Valstybė	Vienetas	Svorisa	Prabab	Vienos aukso uncijos vertė	Paritetas JAV doleriais
JAV (1879)c	1 doleris	1,672	0,900	20,67 JAV dol	_
Didžioji Britanija	1 svaras sterlingų	7,988	0,917	10,5	Br. sv. 4,865
Prancūzija (1878)	1 frankas	0,322	0,900		Per.fr. 0,193
Vokietija (1871)	1 markė	0,398	0,900		Vok. m. 0,238
Italija (1878)	1 lira	0,322	0,900		It. L. 0,193
Nyderlandai (1875)	1 guldenas	0,672	0,900		Ol. G. 0,402
a Standartinės monetos svoris gramais b Standartinės monetos praba = grynojo aukso dalis c Datos skliausteliuose parodo, kada paskutinį kartą nacionalinė valiuta buvo susieta su auksu.

   
    1816 m. Parlamento nutarimu Anglijos bankui buvo pavesta pirkti auksą po 3 svarus, 17 šilingų ir 9 pensus už unciją ir parduoti po 3 svarus, 17 šilingų ir 10,5 penso už unciją; aukso praba, arba grynumas, buvo 0,91666. kai kurios šalys savo valiutą susiedavo ne tik su auksu, bet ir sidabru, vadinasi, jos rėmėsi bimetaliu standartu: pinigų įstaigos privalėjo, esant paklausai, pirkti ir parduoti tiek auksą, tiek sidabrą pagal atitinkamą įvairių pinigų vienetų paritetą.
    Pagrindinis valstybių įsipareigojimų susieti savo valiutą su auksu rezultatas buvo susieto pinigų kurso sistema, kuri labai skyrėsi nuo svyruojančios kurso sistemos, svyravusios nuo 8 dešimtmečio pradžios. Kadangi Anglijos bankas turėjo auksą pirkti po 77 šilingus ir 9 pensus už unciją ir parduoti po 77 šilingus ir 10,5 penso už unciją, o JAV iždas privalėjo pirkti ir parduoti unciją aukso 20,67 JAV dolerio paritetu, tai 1 svaro sterlingų kaina buvo 4,865 JAV dolerio (pakoreguota dėl šiek tiek didesnės britų auksinės monetos prabos).
    Kai kurie centriniai bankai pirko ir pardavinėjo auksą pagal savo piniginius paritetus. Tačiau daugelis centrinių bankų auksą pirko šiek tiek mažesnėmis, o pardavinėjo šiek tiek didesnėmis už savo piniginius paritetus kainomis. Šie nedideli piniginių paritetų ir aukso pirkimo bei pardavimo kainų skirtumai buvo pavadinti aptarnavimo mokesčiu. Jis turėjo kompensuoti šalies centrinių bankų aukso pirkimo ir pardavimo išlaidas. Be to, kai kurie centriniai bankai šiek tiek keisdavo savo aukso pardavimo kainas – didino jas, kad sumažėtų padidėjusi aukso paklausa; sakoma, kad tokios šalys laikosi vadinamojo šlubuojančio aukso standarto.
    Aukso standarto sąlygomis tarp atskirų nacionalinių valiutų yra pastovus santykis. Pavyzdžiui, jeigu JAV doleris lygus 25 granai aukso (1 granas = 0,0648 gramo), o britų svaras lygus 50 granų, tai vienas britų svaras keičiamas į du dolerius. Jeigu nekreipsime dėmesio į aukso pervežimo tarp valstybių kaštus, valiutų kursas atitiks jų piniginio vieneto aukso kiekio (turinio) santykį. Šiuo atveju pagal pateiktus duomenis, JAV – se niekas nemokės brangiau negu 2 doleriai už svarą. Kodėl? Priežastis ta, kad galima visada pirkti 50 granų aukso už 2 dolerius JAV – se, persiųsti šį aukso kiekį į Didžiąją Britaniją ir parduoti už vieną svarą. Antra vertus, britai irgi nemokės brangiau negu 1 svaras už 2 dolerius, nes galima pirkti 50 granų aukso Anglijoje už 1 svarą, persiųsti į JAV ir parduoti už 2 dolerius.
    Tačiau praktikoje reikia atsižvelgti į aukso siuntimo iš šalies į šalį kaštus: transporto, įpakavimo, draudimo kaštus. Bet šie kaštai nedideli palyginus su valiutos verte. Pavyzdžiui, jeigu šie kaštai sudarys 3 centus už 50 granų aukso persiuntimą iš JAV į Angliją, tai amerikiečiai, perkantys svarus sterlingus, sutiks mokėti 2,03 dolerius už svarą, užuot pirkę ir eksportavę į Angliją 50 granų aukso, kad gautų 1 svarą. Kodėl? Amerikiečiams 50 granų aukso siuntimas kainuos 2 dolerius plius 3 centai už aukso pervežimą iš JAV į Didžiąją Britaniją mainams į 1 svarą sterlingų. Šis valiutų kursas (pateiktame pavyzdyje 2,03 dolerio už svarą, kurį viršijus auksas bus siunčiamas iš šalies) vadinamas aukso eksporto tašku.
    Ir priešingai, valiutos kursas turės kristi (pateiktame pavyzdyje iki 1,97 dolerio už svarą), kad auksas būtų įvežamas į šalį (šiuo atveju į JAV). Kodėl? Nes anglai, kuriems reikalingi doleriai, sutiks gauti 1,97 dolerio mainais už 1 svarą. Juk iš 2 dolerių, kuriuos jie gautų pirkę Anglijoje 50 granų aukso ir persiuntę jį pardavimui už dolerius į JAV, 3 centai būtų atskaityti aukso siuntimo kaštams padengti. Taigi, kai valiutų kursas yra žemiau to lygio, kuriam esant auksas bus siunčiamas į šalį (šiuo atveju į JAV), pasiekiamas aukso importo taškas.
    Iš čia seka, kad esant aukso standartui aukso apyvarta tarp šalių sąlygoja fiksuotus valiutų kursus aukso eksporto ir importo taškų ribose.     Tarkime, kad pradinę svarų sterlingų paklausą ir pasiūlą grafike rodo DD ir SS kreivės, ir valiutų kursas yra 2 doleriai už svarą. Tačiau dėl tam tikros priežasties amerikiečiai pradėjo pirkti daugiau britų prekių ir paklausos svarams kreivė pasislinko į D‘D‘padėtį. Susidaro svarų trūkumas, kurį grafike rodo ab atkarpa. Kadangi esant aukso standartui valiutų kursai fiksuoti, taip šiuo atveju svarų kursas negali pakilti iki naujo lygio taške C, kur jis būtų 3 doleriai už 1 svarą. Esant aukso standartui valiutos kursas daugiausiai gali pakilti iki aukso eksporto iš šalies, kuriai ši užsienio valiuta reikalinga, taško. Pateiktame pavyzdyje svarų kursas daugiausia pakiltų iki JAV aukso eksporto taško 2,03 dolerio už svarą. Viršijus šį tašką auksas būtų siunčiamas iš JAV į Didžiąją Britaniją. Kadangi esant aukso standartui turi būti pastovus santykis tarp pinigų kiekio ir šalies aukso atsargų, todėl aukso siuntimas iš šalies (šiuo atveju iš JAV į Didžiąją Britaniją) sumažins pinigų pasiūlą šalyje (JAV-se) ir padidins pinigų pasiūlą toje šalyje, kuri gauna auksą (Didžioji Britanija). Savo ruožtu tai sumažins visuminę paklausą šalyje (JAV-se), gamybą bei užimtumą, o kartu ir kainų lygį. Be to, sumažėjus pinigų pasiūlai šalyje (JAV-se) pakils procentų lygis, pabrangs pinigai.
    Priešinga situacija susiklostys toje šalyje (D.Britanijoje), į kurią įvežamas auksas. Aukso įplaukos į šalį padidins pinigų pasiūlą. Todėl padidės visuminė paklausa, nacionalinis produktas, užimtumas ir kainų lygis. Kartu padidėjus pinigų pasiūlai šalyje, kris procentų lygis, atpigs pinigų skolinimas.
Kaip visa tai atsispindės pateiktame 1 paveiksle? JAV-se kritus pajamų bei kainų lygiui, sumažės paklausa importo (britų) prekėms bei paslaugoms, taigi sumažės ir amerikiečių paklausa britų svarams. Be to, kritus procentų lygiui Didžiojoje Britanijoje, amerikiečiai mažiau investuos savo kapitalo joje, tai papildomai mažins paklausą svarams. Dėl viso to D‘D‘ kreivė pasislinks į kairę. Antra vertus, nacionalinio produkto bei kainų lygio kilimas Didžiojoje Britanijoje išplės britų paklausą importo (JAV) prekėms, o aukštesnis procentų lygis JAV-se skatins britų investicijas toje šalyje. Visa tai didins britų svarų pasiūlą JAV-se ir SS kreivė pasislinks į dešinę. Galiausiai britų svarų paklausos bei pasiūlos kreivės susikirs taške, kuris yra ab atkarpoje.
    Taigi, aukso standarto sąlygomis pasikeitus pinigų kiekiui šalyje, keičiasi kainų, realaus nacionalinio produkto bei užimtumo ir procentų lygis. Dėl to susidaro nauja pusiausvyra valiutų rinkojeesant tam pačiam valiutų kursui, kadangi aukso standarto sąlygomis valiutų kursai yra fiksuoti. Tuo tarpu laisvai svyruojantys valiutų kursai pastoviai keičiasi: kyla arba krenta, pasikeitus valiutos pasiūlai bei paklausai.
Taigi, aukso standarto sąlygomis pasikeitus pinigų kiekiui šalyje, keičiasi kainų, realaus nacionalinio produkto bei užimtumo ir procentų lygis. Dėl to susidaro nauja pusiausvyra valiutų rinkoje (1 pav. tarp a ir b taškų) esant tam pačiam valiutų kursui (1 pav. 2 doleriai lygūs 1 svarui), kadangi aukso standarto sąlygomis valiutų kursai yra fiksuoti. Tuo tarpu laisvai svyruojantys valiutų kursai pastoviai keičiasi: kyla arba krenta, pasikeitus valiutos pasiūlai bei paklausai.
    Kai kurie centriniai bankai pirko ir pardavinėjo auksą pagal savo piniginius paritetus. Tačiau daugelis centrinių bankų auksą pirko šiek tiek mažesnėmis, o pardavinėjo šiek tiek didesnėmis už savo piniginius paritetus kainomis. Šie nedideli piniginių paritetų ir aukso pirkimo bei pardavimo kainų skirtumai vadinami aptarnavimo mokesčiu. Jis turėjo kompensuoti šalies centrinių bankų aukso pirkimo ir pardavimo išlaidas.

Auksas ir tarptautiniai rezervai

    Pagrindinis aukso standarto bruožas buvo tas, kad centriniai bankai didelę dalį savo tarptautinių rezervų laikė aukso pavidalu. Faktiškai visus Anglijos banko aktyvus sudarė auksas. Kiti centriniai bankai daugumą aktyvų laikė aukso pavidalu, o likusią aktyvų dalį sudarė vyriausybės vertybiniai popieriai, įvertinti D.Britanijos svarais, prancūzų frankais ar savo valiuta. Tai, kad centriniai bankai nevienodą savo tarptautinių rezervų dalį laikę aukso pavidalu, rodė skirtingus jų veiklos poreikius. Viena iš priežasčių, kodėl ne D.Britanijos centriniai bankai tokią didelę savo rezervų dalį laikė D.Britanijos svarų pavidalu, buvo ta, kad tų šalių gyventojai pardavinėjo arba leido obligacijas, įvertintas anglų svarais. Tuo metu Londonas buvo svarbiausias pasaulio finansinis centras. Panašiai buvo ir su prancūzų frankais: ne Prancūzijoje gyvenantys skolininkai, išleidus obligacijas Paryžiuje, gaudavo prancūzų frankus. Be to, šie skolininkai privalėjo įsigyti anglų svarų ir prancūzų frankų, kad atlygintų skolas, išreikštas šiomis valiutomis.

Auksas ir nesubalansuoti mokėjimai

    Antrasis aukso standarto bruožas buvo tas, kad aukas būdavo eksportuojamas iš valstybių, turinčių mokėjimų deficitą (t.y., valstybių, kurių prekių, paslaugų ir vertybinių popierių importas prašoko eksportą), ir importuojamas į valstybes, kurios turėjo perteklinį mokėjimų balansą. Aukso srautai finansuodavo nesubalansuotus mokėjimus. Vienas iš aukso standarto laikotarpio paradoksų buvo tai, kad aukso sandėriai tarp valstybių, turinčių mokėjimų deficitą ir valstybių, turinčių perteklių, buvo nedideli. Pervežant auksą iš Niujorko į Londoną ir iš Londono į Niujorką, susidarydavo frachto (gabenimo) ir draudimo išlaidų , be to, buvo prarandamos palūkanos už investuotą į auksą turtą nuo tos dienos, kai mokėtojas vienoje šalyje įsigydavo auksą, iki tos dienos, kai adresatas gaudavo auksą kitoje šalyje. Dėl to prekybininkai ir investitoriai sugalvojo būdų, kaip atlikti tarptautinius atsiskaitymus nevežiojant aukso, kad sumažėtų išlaidos.
    Kad sumažintų tarptautinių atsiskaitymų išlaidas, importuotojai ir eksportuotojai pradėjo prekiauti atsiskaitymo vekseliais (tratomis), kurie faktiškai buvo vėlesne data išrašyti čekiai. Tokius vekselius leido importuotojai, arba pirkėjai; skolos paliudijimo forma AJS (Aš jums skolingas; angl. IOU – I owe you) rodė, kad už pirkinius reikia sumokėti per 90 dienų. Taigi JAV kviečių eksportuotojas į Didžiąją Britaniją gaudavo vekselį anglų svarais, kuris turėjo būti apmokėtas per 90 dienų. Šių vekselių rinkos kaina dažniausiai būdavo žemesnė už normaliąją vertę suėjus terminui, nes vekselis buvo parduodamas su diskontu, kad atitiktų vyraujančią palūkanų normą. JAV kviečių eksportuotojui reikėjo JAV dolerių, o ne anglų svarų; jis galėjo šį anglų svarų vekselį parduoti Londone, po to ten pat nusipirkti aukso ir parsisiųsdinti tą auksą į Jungtines Valstijas. Arba jis galėjo parduoti vekselį Niujorke JAV importuotojui, kad pastarasis persiųstų vekselį į Londoną, juo ten susimokėtų, ir taip būtų išvengta aukso pervežimo išlaidų bei nepatogumų. JAV importuotojas mokėdavo už anglų svarų vekselį JAV doleriais, taigi JAV kviečių eksportuotojas gaudavo JAV dolerius. Eksportuotojas uždirbdavo palūkanų už tą vekselį, kuris keliaudavo iš Londono į Niujorką, o JAV importuotojas gaudavo palūkanų, kai vekselis keliaudavo atgal į Londoną.
    Kadangi nuvežti į Londoną vekselį buvo pigiau, negu nugabenti ten auksą, JAV importuotojas mokėdavo JAV doleriais didesnę kainą už vekselį, negu už tokį aukso kiekį, kurio vertė būtų tokia, kokios reikia mokant anglų svarais. Galimybė sumokėti Londone pervežus auksą, nustatė aukštesnę anglų svarų vekselio kainą JAV doleriais. Galimybė sumokėti pervežus auksą iš Londono į Niujorką atitinkamai sumažino kainą JAV doleriais, JAV eksportuotojas numatydavo, kad kaina JAV doleriais bus žemesne, negu vežant auksą, jis veždavo auksą.
    Aukso standartas stebėtojams ir pinigus tvarkantiems pareigūnams atrodė patrauklus dėl savo anoniminių, automatinių savireguliujančių savybių bei galimybės ilgą laiką išlaikyti stabilų kainų lygį. Spartus JAV ir daugelio kitų šalių ekonomikos augimas, trukęs pusę šimtmečio (prieš I pasaulinį karą), padėjo suformuoti požiūrį, kad aukso standartas tuo metu buvo ideali pinigų politikos priemonė.

Faktai apie aukso standartą, valiutos ir kursai

    Fiksuotas aukso standartas gerai vyravo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai pasaulinė ekonomika buvo gana stabili, o be griežtos makroekonominės politikos daugumos šalių užsienio prekybos saldo buvo teigiami. Pirmojo pasaulinio karo metais daugelis šalių atsisakė savo valiutą susieti su auksu. Be to, jų kainų lygis labai išaugo dėl padidėjusių karinių išlaidų. Didžioji pasaulinė krizė (1929— 1933 m.) parengė dirvą aukso standartui panaikinti. Pablogėjus nacionalinės gamybos ir užimtumo rodikliams, gerovės atkūrimas tapo pirmaeilis nukentėjusių šalių tikslas. Kiekviena šalis bijojo, kad jos ekonominio pakilimo procesai gali nutrūkti dėl mokėjimų balanso deficito, kuris būtų sukėlęs aukso nutekėjimą ir veiklos aktyvumo sumažėjimą. Šalys, kurios laikėsi aukso standarto, bandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu, kad didėtų eksportas ir mažėtų importas. Šios devalvacijos, aukso kiekio trūkumas, hiperinfliacija Vokietijoje, sulėtėjęs tarptautinis kreditavimas - pagrindinės aukso standarto sistemos panaikinimo prielaidos.
    „Didžioji depresija“ (1929 – 1933 m.) lemia aukso standarto žlugimą. Esant dideliam gamybos nuosmukiui, šalys, naudojančios aukso standartą, devalvavo savo valiutas aukso atžvilgiu, siekdamos skatinti savo eksportą ir riboti importą, kad pagyvintų savo ekonomiką ir padidintų gyventojų užimtumą. Taip buvo pažeista pagrindinė aukso standarto sąlyga ir aukso standarto sistema žlugo. Tačiau dar ir dabar tarp kai kurių ekonomistų vyksta diskusija dėl galimo grįžimo į aukso standarto sistemą bei jos poveikio tarptautinio verslo plėtojimui.
    Pasaulyje valiutų keitimo (pirkimo – pardavimo) kursai kiekvienoje šalyje skiriasi. Valiutos keitimo skirtumas yra vadinamas marža, jis atitenka bankams kaip pelnas už atliktas pinigų keitimo operacijas. Už kiekvieną valiutos keitimo operaciją bankas gali gauti ir kelis procentus komisinių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniams karui, daugelis valstybių atšaukė nacionalinių valiutų konvertavimą į auksą, ir ši sistema žlugo. Bandymai ją atgaivinti buvo nedrąsūs, be to, sutrukdė Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. monetarinės sutartys buvo peržiūrėtos Breton Vudo tarptautinėje finansinėje konferencijoje, įvykusioje 1944 m. liepos mėn. JAV. Priimtas bendras aukso standartas, paremtas JAV doleriu, kuris buvo konvertuojamas į auksą. Šis susitarimas panaikintas 1971 m., kai JAV prezidentas Ričardas Niksonas (Nikson, Richard) atšaukė JAV dolerio konvertavimą į auksą.
    Pasaulinių valiutų vertė esant fiksuotam (nustatytam) valiutos kursui gali svyruoti tik siauru leidžiamu diapazonu. Fiksuotas ir nustatytas valiutos kursas galiojo tik iki 1944 metų esant aukso standartui. Standartas reiškia, kad auksas buvo parinktas pinigo standartu (standartiniu pinigu). Dabar aukso standarto nebėra, nes nėra aukso viešpatavimo.