Biblija, šventas raštas, naujasis testamentas
Biblija ne tik tikėjimo tiesų šaltinis. Joje atsispindi pagrindinės moralinės nuostatos, žmogiškos ir kultūrinės vertybės, Visatos samprata, gyvybės atsiradimas. Ji nurodo, kaip įtvirtinti teisingumu, gailesčiu ir meile paremtus žmonių santykius. Senajame testamente pateikta dešimt Dievo įsakymų, skelbiančių svarbiausius dorovinius priesakus: gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos ir kiti. Šventasis Raštas per šimtmečius suformavo Vakarų žmogaus pasaulėjautą. Net ir nutolę nuo religijos, netikintys žmonės mąsto ir jaučia biblinėmis tiesomis, jos moraliniais nurodymais.
Šventasis raštas taip pat didžiulės vertės literatūrinis kūrinys, su įvairaus pobūdžio tekstais. Senajame testamente randama pasakojimų apie senovės hebrajų vyrus (pranašus, kunigus, karalius) ir moteris, filosofinės ir oratorinės prozos pavyzdžių, epigramų ir priežodžių, dramatinių dialogų ir poezijos. Naujajame testamente taip pat daug pasakojamųjų tekstų (legendų, stebuklinių istorijų), išmintingų posakių, palyginimų, pamokslų, maldų, giesmių.
Biblija tapo viduramžių bažnytinės literatūros pamatu. Jos siužetai atpasakojami eiliuota forma, Senojo ir Naujojo Testamento motyvais kuriamos giesmės, himnai, pamokslai. Biblinės legendos padėjo atsirasti liturginei dramai, iš kurios vėliau išsivystė vienas svarbiausių viduramžių dramos žanrų – misterijos (graik. mysterion – paslaptis): vaidinimai apie Adomą, Nojų, Kristaus gimimą, mirtį ir prisikėlimą.