Faktai, straipsniai, foto, naujienos, žinios

Sausis

    Sausis senovėje dar buvo vadinamas: rago men., puščiumi.
Kaip nuspėti oro permainas žiemą? Jeigu aplink Mėnulį didelis ratas, oras keisis po trijų dienų, jeigu nedidelis – rytojaus dieną. Iš eketės vanduo išsilieja, vakare žarijos krosnyje įsiplieskia, langinės keistai girgžda prieš šaltį.
    Naujieji metai - švęsti Naujuosius metus mūsų krašte, kaip ir visoje Europoje, yra gana nauja tradicija. Tačiau šios šventės elementai – žalia eglutė, žvakutės ant jos šakelių – artima senovės baltų pasaulėžiūrai. Gyva žaluma reiškia pavasarį, naują gyvybės ciklą. Kitados Naujieji metai ir prasidėdavo pavasariu. Šią šventę simbolizuodavo verbos arba kadagio šakelė. Jaunimas Naujuosius sutikdavo dideliame būryje prie laužo, visi smagiai krėsdavo išdaigas. Kokia Naujųjų metų nuotaika, tokie bus ir visi ateinantys metai. Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių yra tarpušventis, po jo prasideda Mėsiedas, piršlybų ir vestuvių metas. Tikėtina, kad senojo kalendoriaus Naujieji metai mūsų etninėje kultūroje išliko kaip beveik visai užmirštos Krikštų šventės nuotrupos. Būdavo žadinama gamta: papurtomos obelys, pabeldžiama į miegančius avilius.
    Kai kurie prosenoviškieji Naujųjų metų šventės papročiai, kintant gyvenimo būdui persikėlė į Pusiaužiemio šventę, pagal katalikišką kalendorių vadinamą Šv. Pauliaus Atsivėrimu (I.25).Sakoma , kad meška tądien savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda čiulpti kitą leteną. Pusiaužiemio rytą prabunda ir išlenda apsidairyti barsukas. Jei šviečia saulė jis išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atbulas į savo olą slėptis, gulasi ant to paties šono – tada sniegas jau greit prasmegs. Jeigu apniukę, barsukas ilgokai pasivaikšto ir sugrįžęs kietai įminga ant kito šono – vadinasi, pavasario teks dar ilgai laukti. Šeimininkas tą dieną turi pasižiūrėti ar dar yra likę pašaro, ar nesušėrė daugiau kaip pusę. Būdavę daug draudimų, kurių reikėdavo paisyti, kad būsimajam derliui kirmėlės, vikšrai žalos nepridarytų.
    Naujųjų metų išvakarėse bei per pačius Naujuosius metus burdavo ateinančių metų derlių. Žemdirbiai vakare žiūrėdavo į žvaigždes. Jei naktis būdavo žvaigždėta, o diena saulėta, tikėjosi gerų, derlingų ir žuvingų metų, o apsiniaukusi lėmė blogą derlių. Tačiau derlių galėdavo pagerinti vaikščiodami po rugių lauką ir iškratydami ten prisemtas sniego klumpes. Jeigu tai padarydavo saulėtą dieną, rugiai būdavę labai derlingi. Norėdami pagerinti linų derlių, valstiečiai važiuodami stengdavosi išvirsti ir pasivolioti.
Naujųjų metų papročiai ir apeigos yra labai senos kilmės. Žmonės tikėdavo, kad tą dieną ateinančios mirusiųjų vėlės, tai kviesdavo jas prie vaišių stalo, vakare kurdavo krosnį, kad galėtų pasišildyti. Bausko k., Papilės valsč., tikėta, kad Naujųjų metų vidurnaktį, bėgant tris kartus aplink namą, galima esą susitikti su kuriuo nors tų  namų mirusiuoju.
    Naujųjų metų išvakarėse žmonės persirengdavo žvėrių kailiais, nepažįstamais žmonėmis, dvasiomis. Persirengėliai užeidinėdavo į kitus namus ir linkėdavo gero derliaus bei kitokio ūkiško gyvenimo. Be to būdavo vaizduojama senųjų metų kova su naujaisiais, kuri baigdavosi pirmųjų pralaimėjimu.
Kaladės vilkimas per Naujuosius metus ar Kalėdas buvo ,,senųjų metų“ demono išvežimas. Tuo tarpu medinės statulėlės rodymas greičiausiai vaizdavo pavasario deivę, nešančią ilgėjančias dienas, žadančią atgaivinti žemę. Būdavo rengiamas iškilmingas kaladės vilkimas per kaimą ir jos deginimas, lydimas persirengėlių gyvuliais, užsidėjusių kaukes žmonių, greičiausiai simbolizavo sugrįžusios saulės pergalę prieš tektonines jėgas.
    Žmonės tikėdavo kaip sutiks ir praleis Naujuosius metus, tokie ir bus visi ateinantys metai. Tą dieną žmonės rūpindavosi ir gyvuliais, juos gerai apeidavo, pašerdavo.
    Trys karaliai(sausio 6)-šis paprotys persirengti trimis karaliais atėjo kartu su krikščionybe, jis buvo prisisunkęs tradicinių žiemos šventės užbaigimo elementų, susietas siekimu pagerinti būsimą derlių ir ūkį.
    Įvairiose Lietuvos vietose Trijų karalių dieną ir vėliau prosenovišku papročiu vaikščiodavo po kaimus vyrai, apsirengę tradiciniais senoviniais drabužiais, šimtaklostėmis sermėgomis, kartais vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karalius ir pan. Tokie persirengėliai dar XIX a. kartais nešiodavo saulės atvaizdą ir krivulę, jie eidavo iš namų į namus linkėdami gero derliaus, sveikatos ir prašydami dovanų.
    Nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės buvo garbinamas gyvybės medis jovaras. Mitinėje tautosakoje jis vaizduojamas tai Gyvybės, tai Pasaulio medžiu.

Vasaris

    Šis mėnuo pavadintas jau pavasariu kvepiančio vėjo vardu. Dar senovėje vadintas  pridėtiniu, mažuoju ragu, ragučiu, pusiniu.

    Žiemos palydų šventės:
    Mėsiedas (Užgavėnės)- žiemos palydų šventė. Šią šventę katalikai šventė prieš 46 dienas iki Velykų, dažniausiai vasario mėnesi, visuomet antradienį. Būdingi keli pagrindiniai elementai: vaišės, važinėjimas po laukus bei važiavimas į svečius ir žirgų lenktynės, vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais, žiemos demono kovos vaizdavimas su pavasario (lašininis su kanapiniu), laidotuvių ir vestuvių inscenizavimas, įvairūs būrimai.
Žiemos palydų šventėse svarbiausią vietą užėmė apeiginis stalas. Per Užgavėnes pagrindinis patiekalas buvo blynai. Žmonės tikėdavo, kad jie prisideda prie gero javų derliaus. Juos valgydavo patys, vaišindavo persirengėlius bei vėles. Be to apskrita blyno forma galėjo simbolizuoti pavasario saulę.
Lietuviai, kaip ir kiti Europos žemdirbiai, daug dėmesio skyrė Užgavėnių pasivažinėjimams. Tai buvo magiška priemonė laiduoti gerą javų ir linų derlių. Todėl žmonės vežinėdavosi su rogutėm nuo kalnų, o ypač jaunavedžiai. Žemdirbiai ratu apvažiuodavo savo laukus.
Užgavėnių pasilinksminimuose išjuokdavo nevedusius, slapta prikabindavo prie jų drabužių kaladėles, pelenų maišelius, silkės galvą ir pan.
    Žiemos pabaigos švenčių apeigose smarkiai išjuokiamos senmergės, vadinamos ,,bergždinėmis“. Išjuokimas buvo siejamas su tikėjimu, jog senmergės nevaisingumas gali persiduoti žemei motinai.
    Pusiaužiemio arba krikštų šventė - dėl krikščionybės įtakos daug kur Lietuvoje ji buvo švenčiama skirtingu laiku. Jos laiką nustatydavo pagal gamtos reiškinius, ypač kai kurių paukščių stebėjimą.
    Pusiaužiemio jauno mėnulio, vaizduojamo kumeliuku, apeiginis sutikimas ir jo pagerbimas yra archainis, netekęs pirminės prasmės ir jau užmirštas lietuvių apeigų reliktas. Jo šventę švęsdavo jaunimas. Jie naktį aukodavo gaidį.
   
     Pasirengimas konkretiems darbams metas
    Vieversio diena (vasario 24d.)-Šv. Motiejaus diena. Jei vieversys parskrenda, nesulaukęs savo dienos, ilgokai dar bus šalta. Jei paukštelis pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. Vieversio diena būdavo didelė šventė. Tądien net paukščiai lizdų nesukdavo. Žmonės laikėsi įvairiausių draudimų, būrė, nesijodavo miltų ar grūdų, kad pasėlių neužpultų amaras arba gyvuliai nesisuktu kaituliu. Merginos tą dieną plaukų nešukuodavo antraip vištos vasarą darželius iškapstys.
Pavasario šventės

Kovas

Kazimierinės (kovo 4 d.)-tai kovarnių arba špokų diena. Tą dieną vieversys užgiedąs visa savo giesme, kuri tirpdanti sniegą. Kai kur žmonės tą dieną išleisdavo gyvulius manydami, kad jie bus sveiki, o prieauglis – gerai augsiąs. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuo seno buvo garsi mugė, kuri trukdavo kelias dienas, kartais net savaitę. Daugiausiai prekiaudavo namų darbo gaminiais. Taip pat Kaziuko mugė garsėdavo spalvingomis džiovintų gėlių verbomis.

Birželis

    Šis mėnuo lietuvių kalendoriuje nedaug teturi švenčių. Gamta gena žmogų nuo vieno darbo prie kito.
Joninės (birželio 24 d.)- vasaros saulėgrįža, dar vadinama Rasos švente, Kupolinėmis. Ilgiausia dienos šventė turi labai senas tradicijas. Švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais, mitologiniais vaizdiniais. Šiandien beturime tik senoviškų apeigų nuotrupas, tai, kas liko neišdilę iš tautos atminties arba galėjo būti priderinta prie krikščioniškojo kalendoriaus. Merginos išvakarėse buria ateitį, plukdo vainikus. Po Joninių pradeda trumpėti diena ir prasideda drėgnoji vasaros pusė.
    Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais. Pagrindinis tų švenčių apeigų dėmesys buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichinių nelaimių – krušų, sausrų, liūčių, blogų dvasių ir kt. Toks žemdirbio rūpinimasis pasėliais nebuvo be pagrindo. Birželį prasidėdavo nepalankūs orai, kurie sunaikindavo javus. Todėl žemdirbiai melsdavosi, aukodavo, norėdami apsaugoti savo pasėlius. Žmonės šokdavo apeiginius ratelius, kurdavo žodžius, jiems priskiriant nepaprastą magišką galią. Rateliai išreiškė žmonių santykį su šeima, gamta.
Joninių apeigos baigdavosi vakare prie sukurto laužo. Kai kurie prie tokio laužo praleisdavo visa naktį iki ryto.

Liepa

    Senovėje dar vadinamos liepžiedžiu, šienavimo, šienapjūčiu, kirmėliumi.
Prinokimo šventė(Šv. Ona)-(liepos 26 d.) per šventą Oną karvė, atole priganyta, duoda daug pieno. Jei šią dieną lyja reikia tikėtis rudenį daug riešutų.

Rugpjūtis

    Senovėje vadintas: pjūčiu, degėsiu, žiliumi.
    Rudenėjimo šventė (Šv. Laurynas)-(VIII.10) tą dieną žmonės nedirbdavo darbų - dar perkūną prisišauksi. Senovėje ši diena buvo paskutinė iš devynių, skirtų perkūnui pagerbti. Iki jos negalima kepti bulvių, obuolių antraip užklups ankstyvos šalnos. Jeigu tą dieną lietutis net truputėlio nepakrapnojo – tai rudenį bus gaisrų. Po šv. Lauryno perkūnas nebetrenkia.
Žolinė (šv. Baltrimėjus)- gandrų išskridimo diena. Palikdami gimtinę kartu išsineša ir pavakarius, kurių šeimininkė nuo tada ir nebeduoda savo šeimynai, nes diena sutrumpėjo-darbų sumažėjo. Jei ši diena graži žmonės tikėdavosi sauso rudens. Apie tą laiką seniau buvo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai geriau nešiotųsi. Šv. Baltramiejaus simbolinis ženklas – peilis; mat šventasis už tikėjimą buvo nukankintas – gyvam nulupta oda.

Rugsėjis

Senovėje vadintas: rudens, viržių, rujos, dagos, rudugys, paukštlėkis, šilinis. Svarbiausias šio mėnesio darbas – žiemkenčių sėja. Kitas svarbus bulviakasis, jį turėdavo baigti iki Mykolinių.
Mykolinės (rugsėjo 29 d.) - itin svarbi data, duoklių metas. Didelėse valstybėse net Nauji metai nuo Mykolinių būdavo skaičiuojami. Ši diena pranašauja artėjančios žiemos, bei visų metų orus. Jei pučia vakaris, žiema bus permaininga, jei pietys – šilta, jei rytys arba šiaurys – snigs. Giedra diena žada šaltą žiemą. O gražių dienų tikrai pasitaiko. Tai vadinamosios bobų vasaros metas. Kitados tą dieną būdavo apdovanojamos kaimo pribuvėjos. Laikas nuo Mykolinių senovėje buvo vadinamas vėlių mėnesiu.

Lapkritis

Senovėje vadintas: spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu
Vėlinės (lapkričio 2d.)-Kartu su derliumi iš laukų grįžta protėvių vėlės, ten globojusios pasėlius. Per Visų Šventųjų ir Vėlines prisimenami visi giminės mirusieji, aplankomi ir sutvarkomi jų kapai, aukojama elgetoms, kad metai būtų bitingi, kad rugiai derėtų. Plevena žvakių švieselė kapuose – atmintis ir pagarba sušildo protėvių vėles.
Šv. Martynas (lapkričio 11 d.) - būdavo baigiamas valstiečių darbo ciklas. Tai paskutinė rudens šventė. Piemenukai, kad greičiau prisnigtų, tris kartus aplink medį apvesdavo avis.   Tradiciniame papročių kalendoriuje ši diena turi savo priešpriešą- Šv. Jurgį (balandžio 23 d.). Per Jurgines galvijai išgenami, per Martyną suvaromi į tvartus. ,,Jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas- ant vandens“

Po to ėjo kovo 4 diena (krikščioniška šv. Kazimiero), kai jau aiškiai rodosi pavasaris, pradeda tirpti sniegas. Sakydavo, kad tą dieną vieversys išgiedąs visą savo giesmę, todėl tirpstąs sniegas. Simbolizuodami pavasarį tą dieną Švenčionių apylinkėse
 kai kas išleizdavo is tvarto gyvulius, tikėdami, kad tuo jiem suteiksią sveikatos, o prieaugliui -  augimo. Kovo 19 diena ( krikščioniška šv. Juozapo ) parskrendąs gandras ir atnešąs ant uodegos kielę, kuri baigianti iškapstyti ledus.
Didele švente  buvo laikomi Blovieščias ( kovo 25 diena ), kada jau ir meška pakylanti iš savo žiemos guolio. XIXa. pirmojoje pusėje tą dieną kekvienas valstietis savo namuose keldavo vaišes ir į jas kviesdavo kaimynus. Tai buvo vadinama sterkavimu, arba gandravimu. Įprastiniai gandro vaišių patiekalai buvo kupnikas, dektinė ir kanpiniai pyragėliai. Gandro garbinimas šioje šventėje nebuvo atsitiktinis. Jis pavasario apeigose vaidino labai svarbų vaidmenį, buvo susijąs su įvairiais tikėjimais, burtais ir kita. Gandras mūsų prosenių buvo ypač gerbiamas ir laikomas šventu paukščiu. Jis galįs žmonių ligas paimti, nunešti i neįžiangiamas pelkias ir ten palikti.
Per Blovieščius buvo atliekamos apeigos su javais, tą dieną žemdirbiai aruoduose pajudindavo sėklinius grūdus kas simbolizavo jų daigumo pažadinimą. Per šią šventę žmonės stengdavosi taremai pagerinti sėkmę su naminiais  paukščiais, gyvuliais. Nuo Blovieščių iki balandžio 9 dienos žmonės nieko neskolindavo ir net paskolintą atsimdavo, jokio svetimo daikto neneždavo per ežią, tikėdami kad nuo to sirgsią gyvuliai. Tai pat nenešdavo iš miško šakų, manydami, kad jos vasarą pavirsiančios gyvatėmis.
Balandžio 1 diena buvo naujų metų pradžia. Nuo ankstyvo ryto žmonės stengėsi vieni kitiems pameluoti, tikėdami, kad tai atneša laimę.Balandžio 1- oji senovėje buvo pavasario ūkio darbų pradžios diena. Senovės romėnai tą dieną atlikdavo apeigas dievų motinos ir derlingumo deivės Kybelės garbei. Po to buvo deivės Fortūnos šventė: ji nulemdavusi žemės derlingumą, gyvulių prieauglį, moterų vaisingumą ir visos tautos laimę. Pavasario pradžia buvo džiaugsmo, derliaus ir meilės šventė. Pirmiausia su ja buvo siejamos deivės Žemynos kultas. Šventė buvo labai nuotaikinga, pilna išdaigų, būrimo ir t.t. Tose apeigose iškyla saulės bei ugnies kulto ir vegetacijos atgimimo elementai.

 Dar apie pavasario šventes

    Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei žemdirbiai sventė pavasario atėjimo šventę, kurios metu, kaip ir per kitas šventes buvo atliekamos apeigos. Šę šventę katalikų bažnyčia siejo su Velykomis, paprastai švenčiamomis ne vienu laiku. Nicos bažnytinis susirinkimas ( 325m ) nutarė Velykas švęsti praslinkus 14 dienų po pavasario pradžios. Nuo VIIIa. buvo nustatyta, kad Velykos būtų švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasario ( kovo mėn. ) mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kekvienais metais esti ne tuo pačiu metu, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną. Pavasarinė mėnulio pilnatis būna ne anksčiau kaip kovo 21 dieną ir nevėliau kaip balandžio 26 dieną. Velykinės apeigos pradedamos prieš savaitę, t.y. nuo Verbų sekmadienio. Po to eina vadinamosios didžiosios dienos: antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis,  kai kur dar vadintas švariuoju, vėlių arba žaliuoju, penktadienis ir šeštadienis.
    Didžiąją savaitę prieš velykas mūsų liaudis atlikinėjo yvairiausias apeigas, paveldėtas is senosios pagoniškos pavasario sutikimo šventės. Ši savaitė buvo laikoma velių savaite arba vėlių Velykomis. Prieš velykines apeigos prasideda verbų sekmadienis, kai Kristus įjojęs į Jaruzalę ir žmonės jam po kojų kloja palmių šakas. Tam prisiminti bažnyčia įvedė Verbų šventinimą. Buvo garbinami ankščiausiai pradedantys rodyti gyvybės ženklus medžiai, kuriems buvo priskiriama magiška galia greičiau pažadinti augaliją, pagerinti žmonių sveikatą. Tai gluosnis, blindė, žilvitis, kačiukai. Šie augalai turėję magiškos galios duoti žeimei gyvybingumo, vaisingumo  ir būsimos gimdymo jėgos, žmonėms – sveikatos, laimės ir džiaugsmo. Be to per verbinias žmonės šventino kadagio ir išsprogdinto beržo šakeles, kurioms taip pat buvo priskiriama augimo jėga.
    Visoje Lietuvoje buvo žinomas apeiginis paprotys per Verbas, kartais ir velykų pirmą dieną vieni kitus mušti blindės, žilvičio, kadagio ar išsprogusio beržo šakelėmis. Kekvienas stengėsi anksčiau atsikelti, suduoti verba ir išbėgti į kitus namus. Jomis plagdavo tėvai vaikus, vaikai tėvus, senelius ir t.t.
    Verbą žmonės laikydavo visus metus. Ja parūkydavo audros debesis kurie nuo to išsisklaidydavę.
Laikas nuo Verbų  sekmadieno iki pirmo sekmadienio po velykų( Atvelykio ) buvo laikomas pilnu paslapčių. Tuo metu žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus veiksmus, taremai turinčius apsaugoti nuo visokių nelaimių, piktųjų dvasių.
    Didžiojo trečiadienio naktį prasidėdavo apeiginis prausimasis, kuris žmonių supratimu, turėjęs apsaugoti nuo įvairių ligų bei nusižengimų.
Nuo Didžiojo, arba švariojo, ketvirtadienio iki velykų moterys neverpė, slėpė ratelius ir verpstes, kad jų niekas nepamatytų. Tą dieną jos išvalydavo namus tikėdamos, kad namuose visuomet būsią švaru.
    Didysis penktadienis taip pat buvo laikomas nepaprasta diena,  Švenčionėlių apylinkėse žmonės pasakoja, kad tą dieną raganos siaučiančios, prieš vėją plaukus šukuojančios. Apie Josvainius žmonės, užsirišę akis, daužydavo puodus. Jei puodas iš kart suduždavęs, sakydavo, kad tas žmogus būsiąs laimingas. Be to, nešdavo į lauką miltinės košės, įkrėsdavo jos į duobelę, tikėdamiesi sulaukti gero derliaus ir duonos.
    Priešvelykinis šeštadienis liaudies tikėjimuose buvo ypatingas. Tą dieną žmonės rimtai nusiteikdavo, laikydavosi visokiausių magišką prasmę turinčių draudimų, tariamai saugančių nuo nesėkmių.Valstiečiai nieko neskolindavo, nes tikėjo, kad su paskolintu daiktu būsiąs išneštas iš namų javų derlius ir skalsa.Priešvelykinį šeštadienį prie bažnyčių kunigai šventindavo ir vandenį, kurį žmonės sėmėsi ir nešėsi namo. Velykų rytą juo šlakstydavo trobas, valgius, gyvulius ir t.t. Vandens šventinimas ir apeigos paveldėtos iš senojo kulto, kai pavasarį buvo garbinami šventi šaltiniai, kad vasarą pasėti javai gautų pakankamai lietaus.
    Velykų naktį žmonės meldėsi, atlikinėjo įvairias pareigas, turinčias padėti augalams prisikelti.
    Didžioji savaitė baigiasi Velykomis. Pagal prosenovinį paprotį, atėjusį iš pagoniškosios religijos, Velykos buvo švenčiamos keturias dienas: pirmoji buvo laikoma ugnies diena, antroji- dievo Perkūno, trečioji- gegužės, ketvirtoji- ledų diena. Be to buvo garbinama saulė ir žemė.
Apeiginis Velykų stalas buvo apkraunamas prosenoviniais tradiciniais valgiais. Svarbiausi- kiaušiniai (margučiai), po to- kiaulės galva arba paršelis, papuoštas žalumynais, sūriai, sviestas, varškė, pyragai ir k.t.