Erdvė ir laikas yra filosofinės kategorijos. Erdvė yra materialių objektų ir procesų sambūvio forma. Ji apibūdina materialių sistemų struktūrą ir mastą; laikas yra objektų ir procesų būsenų forma ir nuoseklūs pokyčiai, jis apibūdina jų egzistavimo trukmę. Erdvė ir laikas turi objektyvų pobūdį, yra neatsiejamai susiję vienas su kitu ir yra begaliniai. Universalios laiko savybės yra trukmė, nepasikartojimas ir negrįžtamumas; bendrosios erdvės savybės yra tęsinys, netolydumo ir tęstinumo vienovė. Erdvės idėją žmogus suvokia daug paprasčiau ir aiškiau nei laiko idėją. Taip yra dėl to, kad erdvę mes matome tarsi iš karto trimatėje formoje, o laiką jaučiame tik kaip akimirką tarp praeities ir ateities, nuoseklų įvykių pasikeitimą.
Laikas kartu su erdve yra mūsų pasaulio esmė, sudaro žmogaus veiklos areną ir yra pagrindinis jo pažinimo objektas. Laiko sąvokos suvokimas siejamas su praeities neatšaukiamumo, dabarties trumpalaikiškumo ir ateities nepažinumo suvokimu.
Žmogus negali judėti laiko skale – iš praeities į ateitį ir iš ateities į praeitį. Jis gyvena tik savo laike. Laiko rodyklė nukreipta tik iš praeities į ateitį. Laiko mašinos nėra. Žmogus negali išsivaduoti iš laiko ar jo valdyti. Jis išmoko „sustabdyti akimirką“ tik knygų, gramofono, magnetinių garso įrašų, fotografijos, kino ir vaizdo įrašų pagalba.
Tačiau jis negali gyventi, veikti, vystytis nesiorientuodamas laike, nesinchronizuodamas savo elgesio su aplinkos pokyčiais, su kitų žmonių ir kitų objektų elgesiu.
Gamta, sukūrusi žmogų, suteikė jam ir kitiems gyviems organizmams specialų biologinį mechanizmą apytiksliam intuityviam laiko įvertinimui – biologinį laikrodį – gyvūno ir žmogaus gebėjimą orientuotis laike. Jis pagrįstas griežtu fizinių, cheminių ir fiziologinių procesų ląstelėse periodiškumu – biologiniais ritmais, cikliniais biologinių procesų ir reiškinių intensyvumo bei pobūdžio svyravimais.
Laiko tėkmės koncepciją senovės žmogui pasiūlė periodiška dienos ir nakties, metų laikų kaita. Dabartiniai gyvenimo įvykiai reikalavo laiko matavimo.
Chronologija (arba
kalendorius) – tai sistema, skirta ilgiems laiko tarpams skaičiuoti. Daugelyje chronologijos sistemų skaičiavimas buvo atliekamas nuo kokio nors istorinio ar legendinio įvykio.
Kiekviena tauta naudojo savo istorinių įvykių datavimo metodus. Kai kurios metus skaičiavo nuo tariamo pasaulio sukūrimo: pavyzdžiui, žydai jį datavo 3761 m. pr. Kr., Aleksandrijos chronologija šia data laikė 5493 m. pr. Kr. gegužės 25 d. Romėnai pradėjo skaičiuoti nuo legendinio Romos įkūrimo (753 m. pr. Kr.). Partai metus skaičiavo nuo pirmojo karaliaus įžengimo į sostą, egiptiečiai – nuo kiekvienos vėlesnės dinastijos valdymo pradžios. Kiekviena pasaulio religija kūrė savo kalendorių.
Krikščionių bažnyčia chronologijos pradžią skaičiavo nuo Jėzaus Kristaus gimimo. Ši chronologijos (naujosios eros) sistema šiuo metu yra priimta daugumoje šalių. Islamą išpažįstančios tautos savo kalendorių turi nuo 622 m. po Kr. (nuo islamo įkūrėjo Mahometo persikėlimo į Mediną datos).
Kalendorius (iš lotynų kalbos „calendarium“, pažodžiui – skolų knyga; senovės Romoje skolininkai mokėdavo palūkanas už kalendorinę dieną) yra pagrįstas dangaus kūnų matomų judėjimų periodiškumu. Labiausiai paplitęs yra saulės kalendorius, kuris yra pagrįstas saulės (tropiniais) metais.
Niekas tiksliai nežino, kodėl metai skirstomi į 12 mėnesių (šis skirstymas neatitinka nei mėnulio, nei saulės kalendoriaus). Manoma, kad valandos dalijimas į 60 minučių yra susijęs su Babilono skaičių sistema, kuri buvo pagrįsta ne 10, o 60.
Vertimas iš vieno kalendoriaus į kitą kelia tam tikrų sunkumų dėl skirtingos metų trukmės kitose sistemose. Metų skaičiavimą nuo sausio 1 d. Romoje 45 m. pr. Kr. įvedė Julijus Cezaris. 325 m. Bizantija priėmė Julijaus kalendorių. Popiežiaus Grigaliaus XIII atlikta kalendoriaus reforma buvo pripažinta daugumoje katalikiškų šalių. Ji pašalino laiko skaičiavimo klaidą: nuo Julijaus kalendoriaus įvedimo iki XVI a. pabaigos, palyginti su saulės metais, „išsipūtė“ 10 dienų skirtumas. Šiuolaikinis kalendorius vadinamas Grigaliaus (naujojo stiliaus), įvestas Grigaliaus XIII 1582 m. spalio 4 d. ir pakeitęs Julijaus (senojo stiliaus).
Mėnesio skirstymas į septynių dienų savaites atsirado Senovės Rytuose I a. pr. Kr. ir pradėtas naudoti Romoje, iš kur vėliau paplito visoje Europoje.
Romėnų priimtoje septynių dienų savaitės sistemoje tik viena diena turėjo specialų pavadinimą – „šeštadienis“ (senovės hebrajų k. šabas – poilsis, ramybė), kitos dienos buvo vadinamos savaitės eilės skaičiais: pirma, antra ir t. t. Romėnai savaitės dienas pavadino septynių šviesulių, turinčių dievų vardus, vardais. Vardai yra tokie: šeštadienis – Saturno diena, vėliau – Saulės, Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros diena. Lotyniški pavadinimai, pasikeitę, iki šių dienų iš dalies išliko Vakarų Europos savaitės dienų pavadinimuose.
Natūralaus biologinio laikrodžio netobulumas privertė žmogų išrasti ir sukurti dirbtinius prietaisus, kurie efektyviau matuotų laiką paros, dienų, savaičių, mėnesių ir metų eigoje – laikrodžius.
Laikrodžiai šiandien yra labiausiai paplitęs matavimo prietaisas – jų metinė gamyba pasaulyje viršija 300 milijonų vienetų, o laiko matavimas yra labiausiai paplitęs matavimo prietaisas: kasdien pasaulyje atliekama kelios dešimtys milijardų tokių matavimų.
Laiko matavimas taip pat yra tiksliausias matavimo tipas šiandien. Didžiausias laiko matavimo tikslumas dabar nustatomas labai maža verte – maždaug 1 x 10–11 % paklaida arba 1 s per 300 tūkstančių metų. Net ir įprasti buitiniai laikrodžiai, kurių paklaida yra 20 s per dieną (0,02 %), savo tikslumu prilygsta standartiniams matavimo prietaisams atliekant kitų tipų matavimus, pavyzdžiui, elektros matavimus.
Seniausi laiko matavimo metodai buvo žinomi 2000 m. pr. Kr., o jų vystymasis tęsėsi iki pirmųjų naujųjų laikų amžių. Tai apima daugybę saulės, vandens, ugnies, smėlio ir mechaninių laikrodžių tipų, kurie atliko svarbų vaidmenį chronometrijos – laiko matavimo meno – istorijoje.
Share
