Kad keliauti į praeitį, kad Jums atrodytų kelionė pirmyn (laikrodis eina į priekį, laikas eina į priekį), tačiau judėdami iškreiptu keliu erdvėje-laike, patenkate į praeitį (tai lyg kilpos darymas linksmuosiuose kalneliuose).
Jeigu keliautumėte į kitas žvaigždes raketa beveik šviesos greičiu ir borto kalendoriuje teigiama, kad išvykote 2014 metais ir keliavote metus laiko, tada gali paaiškėti, kad Žemėje jau 2100 metai. Laikas judant keičiasi.
Ilgainiui laiko tėkmė iš tiesų pagreitėja. Taip atrodo dėl to, kad vyresnis žmogus patiria mažiau naujų įspūdžių.
Mūsų Saulė yra maždaug 5 milijardų metų senumo. Žemė yra apie 4,5 milijardo metų amžiaus.
Niekas tiksliai nežino, kas yra laikas. Bet laikas ir atmintis yra susiję.
Viskam po dangumi yra laiko, bet mums jo niekada neužtenka.
egendos byloja, kad pirmąjį romėnų kalendorių sukūrė Romulas. Jį ir jo brolius dvynius Remą ir Romą esą išaugino vilkai 735 metais prieš mūsų erą. Romului esą patiko skaičius dešimt, taigi jo metus sudarė dešimt mėnesių.
Tarptautiniame "pastoviajame" kalendoriuje, sukurtame 1859 metais, yra 13 mėnesių. Tai bent "tikslus laikas".
Laikas yra vienmatis, reliatyvus. Nors čia tik aksioma. Laikas ir erdvė neatsiejamai priklauso vienas nuo kito.
Vieniems laikas – gamtos savybė. Kitiems – žmogaus proto kūrinys. Mechanikui – tai judėjimas, biologui – gyvenimas, istorikui – mirtis, psichologui – sąmonė.
Nuobodulys dažniausiai išsiskiria tuo, kad siejasi su sustojusiu laiku... Tą tikrai patvirtins studentai, atsidūrę neįdomioje paskaitoje.
Ilgų laiko tarpų vienetas – atogrąžiniai metai, trumpesnių – sinodinis mėnuo ir žvaigždžių para.
Fizikai teigia, kad laikas nei bėga, nei teka – jis tik esti.
Kai kam laikas yra stichija, daugeliui – pinigai. Toks jau tas tikslus laikas.
Branduolinis laikrodis dar nėra pagamintas, bet idėja yra naudoti atomo branduolį kaip kamertoną.
Požiūris: nėra nieko be "dabar". Kas buvo, išlieka tik materialūs paminklai.
Kad keliauti į preaitį, reiktų didesnio už šviesos greičio, o remiantis reliatyvumo teorija, tai yra neįmanoma.
Laikas gydo visas žaizdas, bet yra ir negailestingas griovėjas.
Laikas - kaip santykis: tai materialių objektų tarpusavio sąveika. Laikas nėra materialus, tik sąmonės tvarinys – kažką turėjau, turiu ar turėsiu.
Seniausi iki šiol žemėje rasti kristalai yra cirkonio - jiems jau virš 4,4 mlrd. metų.
Laiko vagis:Sveiki
Kas yra laikas paprastam žmogui? Tik tak, tik tak. Bum Bum Bum, sako širdelė.
Tai širdies plakimas, tai rytinis darbas, vakarinis poilsis. Darbas - baras - namai ciklas. Darbas - draugeliai - namai - telekas - mergos. Ciklas. Arba rytas - darbas - darbas - darbas - šeima - vaikai - problemos - darbas. Savaitgalis. Pagirios. Ir taip toliau. Kol neša protas. Kol neša kūnas. Po to viskas rimsta. Po to senatvė, kai laikas rūstus, o tu tik žiūri į laiką jaunuose, nes pats esi skurdus, labai skurdus. Kaip vampyras siurbi laimę iš jaunų žmonių, iš savo vaikų, anūkų, nes pats sau dėl savęs laimės neturi, o niekada ir neturėjai. Tik reikalavai: "duokit man pasitenkinimą, malonukus, džiaugsmą. Duokit pačiomis gašlaiusiomis formomis. Duokit sakau!!!" Tai ką gi tu dabar turi, ką pasiekei? Tik save, tik skurdų save. Kiekvieną dieną šikantį, ėdantį, miegantį, na, reikalaujantį "duonos ir žaidimų".... Ir štai į tave žiuri pats laikas, tuščias, nepriekaištingas, nekeičiantis savo principų, neatsukamas atgal, vienavariantis, vienos istorijos, vienos linijos laikas.
Mėgavaisi visą gyvenimą, maudeisi pasitenkinimo jausme, ir štai artėja tavo tuščias laikas. Jis žiūri tau į akis. Ir sako- aš tuštuma, o tu tuštumoje- skurdus. Tu čia vaikas, o greit sukriošęs senis ar senė. Laikas - tai karsto dangtis, kiekvieną dieną mes su viltim drąsiai skaičiuojame savo karstų dangčius, t.y. laiką. Na ir kiek gi liko tau to "tikslaus laiko" tiksliai? O ar iš viso tu tik gyveni ar gyvenimas tave gyveną? Kas tu esi? Be vardo ir ryšių tarp žmonių. Kam skirtas tavo gyvenimas? Kas tu? Kas tu? Kas aš? ...
2015-01-20 11:22:08
Mora:
Ar girdi kaip plaka Tavo širdis?
Kiekviena sekundė brangi ...
O gal ji neverta ir pigi
Tavoji didingo žmogelio mirtis?
Ar girdi, kaip Tavo laikas tikslus
Rašo Tau Tavo likimo lapus
Atneša Tau ant padėklo
Kas bus ir ko nebebus ... tiesiai tau į namus.
Kam reikalingas Tau laikas tikslus?
Širdį užplakęs, vargeliais užmėtęs.
Ar jau matei meilės kainą Žmogaus?
Ką tau pasako šis žvilgsnis mąslus?
Štai koks tas Tavo
Laikas tikslus ...
2015-02-17 11:40:27
Jonas:Kas yra laikas? Laikas yra savaime suprantamas dalykas. Valandos susideda iš minučių, dienos - iš valandų, metai - iš dienų. Bet žmonės retai galvoja, kas iš tikrųjų yra laikas. Ir iš viso, ar įmanoma galvoti, kas iš tikrųjų yra laikas.
Laikas eina non-stop, tai mums sako laikrodžiai, kalendorius. Lyg tai viskas aišku. Vis dėlto, jis negali būti tiriamas mikroskopu, jis negali būti tiriamas tiesiogiai, jo negalima pačiupinėti, užuostu, pamatyti. Bet visi puikiai žino, kad jis egzistuoja ir veikia mūsų gyvenimą griežtai ir grėsmingai. Paradoksas, bet tai egzistuoja: visi žino, kad tam vaikui atėjo laikas gimti, o tam seniui laikas mirti, laikas išmesti produktą į šiukšlių dėžę, laikas pavaldyti ar nueiti į toletą. Mes negalime pasakyti, kas atsitinka laikui bėgant tiksliai. Mes galime bandyti prognozuoti. Vasaros laikas, žiemos laikas - visiems girdėti dalykai. Pokyčiai atspindi laiką, pavyzdžiui, Mėnulio aplink Žemę sukimasis. Iš tiesų, supratimas yra glaudžiai susijęs su kosmosu. Pagal kažkokią teoriją, erdvės ir laikas atsirado maždaug prieš 13700000000 metų. Tai vadinama Didžiuoju sprogimu. Tada atsirado energija ir materija. Iki tol viskas buvo taškas. Tai sunkiai įsivaizduojama, kad tas taškas neturėjo nei matmenų, nei erdvės, lnei laiko, o po to viskas tarsi "išsivyniojo". Po to atsirado žvaigždės.saulė, Žemė ir Mėnulis. Pagal juk juos mes naudojame skaičiuoti laiką.
2015-09-09 11:42:56
Laiko specialistas:Laiko supratimas atsirado, kai žmogus pradėjo suprasti įvykius, skirtingus procesus. Laiko ir erdvės samprata praėjo ilgą kelią. Patys pirmi laiko ir erdvės tyrinėjimai prasidėjo, kai fizikai pradėjo tyrinėti kietų fizinių kūnų makro pasaulį. Praktiškai visų antikos filosofų mintyse galima aptikti bandymų paaiškinti kas yra laikas ir erdvė. Jau Heraklito mokymuose galima sutikti kažką panašaus į laiko ir erdvės tyrinėjimus, pastangas suprasti, kas tai yra.
Jau Heraklehas (apie 540-480 m. Pr. Kristų) teigė – „niekas nestovi vietoje“. Iš tiesų viskas juda ir nieko nėra amžino. Todėl ir negalime „dukart įbristi į tą pačią upę“.
Net praėjus daugiau nei 2500 metų nuo to laiko, kai prasidėjo pamąstymai apie laiką ir erdvę, filosofų ginčams nėra galo, o fizikų ir kitų mokslo atstovų susidomėjimas laiko ir erdvės sampratos nustatymu iki šiol lieka įdomus bei aktualus. Ir neveltui, nes susidomėjimas laiko ir erdvės supratimu, išaiškinimu yra normalus, šių faktorių įtaka visiems žmogaus veiklos aspektams yra didžiulė. Erdvės ir laiko supratimas yra pagrindinė ir pati paslaptingiausia Gamtos ir žmogiškosios prigimties savybė. Laiko bei erdvės įsivaizdavimas įtakoja mūsų mąstymą. Neveltui antikos filosofų, viduramžių scholastų ir dabartinių mokslininkų bandymai, suprasti laiko ir erdvės esybę nedavė vienareikšmių atsakymų į iškeltus klausimus. Pradėti tyrimus tikslinga nuo antikos natūralistinės filosofijos, po to analizuosime laiko ir erdvės proceso vystymąsi iki šių dienų.
2016-06-02 11:49:00
Studentas:Kaip ir antikiniai pasaulio tyrinėtojai, klasikinės fizikos atstovai manė, kad laikas ir erdvė yra kažkas visiškai suprantama ir neįrodoma vien todėl, kad tai nereikalauja įrodymo, kad laike ir erdvėje yra materija, net jei materija išnyktų laikas ir erdvė egzistuotų. Pateikiu keletą klasikinių mąstytojų samprotavimų apie erdvės ir laiko sąveiką.
2016-06-02 11:59:17
Jonas:
Kaip Demokritas suprato laiką. Kas tai yra laikas?
Pagal Demokritą atomai ir tuštuma yra pasaulio pradininkai. Atomai neatsiranda ir niekur nedingsta, jų amžinybė atsirado todėl, kad laikas neturi pradžios. Atomai juda tuštumoje begalinį laiką, kuriam atitinka begalinis laikas. Pati koncepcija buvo sukurta remiantis atomais, kurie kartu su tuštuma sukuria realaus pasaulio turinį. Pagrindinė atomų sudėtinė dalis yra ameros (erdvinis materijos minimumas). Neegzistavimas amerose dalių tarnauja matematikos nedalumo kriterijumi. Atomai neskyla į amerus, o amerai neegzistuoja laisvoje būsenoje. Tai atitinka dabartinės fizikos nuomonę apie kvarkus. Demokritas suformavo požiūrį į laiką ir judėjimą, atitinkantį atominės erdvės koncepciją. Toliau Epikūro ji buvo išvystyta į sistemą. Epikūras tyrinėjo mechaninio judėjimo savybes, išeinant iš laiko ir erdvės diskretinių charakteristikų. Pavyzdžiui, izotachijos savybė susideda iš to, kad visi atomai juda vienu greičiu. Matematiniu lygiu, sprendžiant izotachija galima pasakyti taip, kad judėjimo procese atomai juda vienas atomas erdvės per vieną laiko atomą.
Aristotelis. Kas tai yra laikas ir erdvė?
Kaip mes nustatysime, kas yra „laikas"? Arba „erdvė"? O tokių žodžių, sąvokų mūsų pažinime daug. Kas yra šitie žodžiai?, mąstė Aristotelis. Tie žodžiai yra bendriausios sąvokos, pačios bendriausios mąstymo formos - kategorijos, ir jos tarsi kokios mąstymo viršukalnės aprėpia visą žmogaus žinojimą, kurio gelmes sudaro į pažinimą pervesta gamtos tvarka.Bet žmogus stengiasi pakilti ir virš jų. žmogus mąsto: laikas - ir įsivaizduoja rytą, popietę, gyvenimą. O koks laikas yra už gyvenimo, koks yra laikas apskritai - ar jis turi pradžią, pabaigą? Šito žmogus tiksliai pasakyti negali. Tačiau jeigu jo mąstymas remiasi esamybės tvarkos žinojimu ir yra logiškas, tai, galima tikėtis, bus teisingas ir samprotaujant apie nepatikrinamus dalykus.
Aristotelis analizę pradeda nuo bendrojo klausimo apie laiko egzistavimą, po to transformuoja jį į klausimą apie dalomo laiko egzistavimą. Aristotelis įsitikinęs, kad laikas taip pat be galo dalomas kaip ir erdvė ir kad jų dalys atitinka viena kitą. Tolesnė analizė vyksta jau fizikos lygiu, kur pagrindinį dėmesį jis skiria laiko ir judėjimo sąryšiui. Aristotelis parodo, kad laikas neįmanomas be judėjimo, bet jis nėra pats judėjimas. Tokiame laiko modelyje pirmą kartą realizuota reliacinė koncepcija. Išmatuoti laiką ir išrinkti jo skaičiavimo vienetus galima su bet kokiu periodiniu judesiu, bet tam, kad gautas dydis būtų universalus, būtina panaudoti judėjimą maksimaliu greičiu. Dabartinėje fizikoje tai šviesos greitis, antikoje ir viduramžių filosofijoje – dangaus sferos judėjimo greitis. Aristoteliui pavyko išrasti patį nepriekaištingiausią savo laiko erdvės ir laiko modelį, kuris gyvavo daugiau nei du tūkstančius metų.
Izaokas Niutonas ir jo požiūris į laiką
Niutonas rėmėsi į absoliučią laiko ir erdvės koncepciją, kuri įgavo tikslią forma I. Niutono darbe “Natūralios filosofijos matematinė pradžia”. Šis darbas dviem šimtmečiais aplenkė visą pasaulio pažinimą laiko ir erdvės klausimu. Jame buvo suformuluoti pagrindiniai judėjimo įstatymai ir duoti erdvės, laiko, vietos ir judėjimo apibrėžimai. Tyrinėjant laiką ir erdvę, Niutonas pasiūlo atskirti du supratimus: absoliutųjį (tikrąjį, materialistinį) ir santykinį (atrodantį, kasdieninį) ir jiems pateikia sekančią tipologinę charakteristiką:
“Absoliutusis, tikrasis, materialistinis laikas be jokio poveikio kitiems, teka lygiai ir kitaip dar vadinamas ilgalaikiu. Santykinis, atrodantis, kasdieninis laikas yra tikslus arba kintantis, suprantamas jausmais, naudojamas kasdieniniame gyvenime vietoje tikrojo matematinio laiko, kaip: valanda, diena, mėnuo, metai …"
Absoliuti erdvė, nesurišta su jokiais objektais patalpintais joje ir ji nesurišta su jokiu objektu išorėje, arba tas ar tie objektai negali jos paveikti; erdvė visada lieka vienoda ir nejudanti. Santykinė erdvė yra vertė arba kokia nors ribota judanti dalis, kuri matoma arba jaučiama mūsų jausmais pagal santykį su kai kuriais kūnais, ir kuri kasdieniniame gyvenime priimama kaip nejudanti erdvė. Laikas ir erdvė sudaro kaip ir pačių savęs ir visko egzistuojančio “talpą”. Pagal Niutoną absoliuti erdvė ir laikas yra arena fiziniams objektams.Šitas žvilgsnis artimas substanciniam laiko ir erdvės supratimui, nors pas Niutoną nėra tikros substancijos, kaip materija. Laikas ir erdvė turi tik vieną požymį substancijos – absoliučiu egzistavimo savarankiškumu nuo bet kokių konkrečių procesų. Bet jie neturi kito svarbaus substancijos požymio – sugebėjimu sukurti skirtingus kūnus, išsisaugoti jų pagrinde visuose tų kūnų pakeitimuose. Tokius sugebėjimus Niutonas pripažindavo tik materijoje, į kurią buvo žiūrima kai į kaip atomų visumą. Teisybe, materija – antroji substancija po Dievo, kuriam negaliojo laikas ir erdvė, kuriuose viskas keičiasi ir praeina. Jis yra amžinas, jam nepriskiriama laiko kategorija, Dievas egzistuoja amžinybėje, kuri yra Dievo atributas. Panašus požiūrį buvo suformavęs Platonas, Aurelijus Augustinas, Tomą Akvinietis ir jų pasekėjai.
Sveiki